Gintaras Butkus. Kaip iš tiesų gyventa tarybiniais laikais? Atsakymas antikomunistui
Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/... 2017-11-16 12:29:02, skaitė 2137, komentavo 5
Neseniai pasirodė straipsnis antrašte „Komunizmo idėjos atgimsta iš užmaršties socialiniuose tinkluose“, jo autorius, Infa.lt redaktorius A. Daunys, minėtame tekste nerimaudamas dėl mūsuose stiprėjančių simpatijų komunistinei idėjai, pažeria eilę tariamų „tiesų“ apie buvusįjį tarybinį gyvenimą, esą parodančių, „kaip buvo blogai“. Deja, jų būta ne ko kito, kaip paprasčiausios dezinformacijos. Užtat, matydamas reikalą duoti atkirtį žmonių klaidinimui, nusprendžiau papunkčiui, remdamasis faktais bei patirtimi, atsakyti į autoriaus teiginius. Tad pradėkime.
Oponentas. Tik tada kyla klausimas – kodėl 1985 metais, esant tokioms nuostabioms TSRS gyvenimo sąlygoms, tuometinis TSKP sekretorius M.Gorbaciovas užsimanė ji dar labiau pagerinti ir paskelbė įžymiąja perestroika, kurios metu, esant „glasnost“ režimui, staiga paaiškėjo, kad didžioji dauguma tokiame „rojuje“ gyvenančiu žmonių daugiau jo nebenori. Tiesiog „atsikando“. Nesakau visi, bet dauguma.“
„Mat ta mažai informuota visuomenės dalis remiasi tik TSRS pasiekimais, kuriuos mielai pateikia prokomunistinės informacijos platintojai, kukliai nutylintys tai, kas buvo blogai ir dėl ko sugriuvo pati TSRS. Jie sąmoningai vengia klausimų apie TSRS griūties priežastis, o jei būna įspausti į kampą, tai aiškina, kad kaltas Gorbačiovas sugriovęs Tarybų Sąjungą. Jie nieko nekalba apie tai, kad TSRS buvo sugriauta iš apačios, pakilus masėms žmonių, kuriems Gorbačiovas tik suteikė galimybę laisvai pasisakyti ir imtis veiklos. Glasnost.“
Komentaras. Faktiškai šios dvi pastraipos sudaro vieną visumą. Komunistai nevengia kalbų apie TSRS griūties priežastis. Kitas dalykas, kad ne visi supranta, nuoširdžiai viską suvesdami į Gorbačiovo išdavystę. Bet tai dalykas pataisomas. Kas norės, tas supras. Yra ekonominiai faktai, kurių neįmanoma apeiti. TSRS žlugo dėl ekonominių priežasčių. Ekonominis vystymasis lėtėjo palaipsniui, nieko staigaus čia nebuvo. Dar 60-ais metais, tai yra 7 dešimtmetyje, žinantys žmonės pastebėjo, kad Tarybų Sąjungos vystymosi tempai lėtėja. Bet jie vis dar buvo aukšti. 60-ųjų pabaigoje ekonomikos augimas sudarė 11%. Tokio augimo nėra niekur netgi dabar. Bet pats tempas jau lėtėjo. Noriu pabrėžti, kad pats sulėtėjimas prasidėjo dar iki masinių laimėjimų, kurie sudaro tarybinės nostalgijos pagrindą. Iki masinės automobilizacijos, kuri pradėjo darytis iš tikrųjų masinė kažkur 80-ais metais. Jei kas nori suprasti, kaip atrodė Vilniaus gatvės maždaug 86-aisiais metais, tai turėtų pažiūrėti kokį nors Prancūzijos filmą, kuriame parodytos Paryžiaus gatvės 65-aisiais metais. Maždaug taip ir atrodė. Iki tikrai masinės gyvenamųjų namu statybos. Maždaug 81–86 metais butų statyba tapo tikrai masinė – tai pradėjo kristi į akis. Butus pradėjo gauti šeimos iš 2-4 asmenų, pensininkai, kurie dešimtmečiais neturėjo padoraus būsto, namų šeimininkės, kurios niekad niekur nedirbo, reiškia, neturėjo darbo stažo. Būtent 70, 80-ais kultūros objektų, ligoninių, darželių, mokyklų ir pan., statybos tapo tikrai masinėmis. Visa tai buvo. Bet 70-ųjų pabaigoje – 80-ųjų pradžioje pradėjo reikštis ir krizės požymiai. Pavyzdžiui, šokoladiniai sūreliai. Mano vaikystėje jų buvo visur. Paskui dingo. Antrą kartą aš juos pamačiau per perestroiką. Majonezas. Iki perestroikos aš jį mačiau gal keletą kartu. Tėvai iš kažkur atnešė. Žirneliai taip pat buvo deficitas. Norint suprasti viską, kas atsitiko, reikia turėti galvoje dvi aplinkybes.
Pirma. Smetoninė Lietuva po savęs nepaliko nieko. Nebuvo kelių tinklo, automobilius turėjo vienetai, nebuvo aviacijos laivyno, masinės gyvenamųjų namų statybos. Masiškai trūko ligoninių, mokyklų, gydytojų, mokytojų. Nebuvo statybinės infrastruktūros, nebuvo, pavyzdžiui, gamyklų, kurios gamintų statybinius blokus. Lietuva buvo atsilikęs žemės ūkio kraštas, kuriame nebuvo nieko, o tarp valstiečių vyravo klasinis susiskaldymas. Bežemiai, mažažemiai, vidutiniokai ir buožės. Tarybų valdžia susidūrė su tuo, kad trūko masiškai visko. Paruošti statybinę infrastruktūrą, paruošti darbininkus, kurie dirbtų statybiniuose kombinatuose, paruošti darbininkus, kurie mokėtų naudoti jau paruoštus cementą, plytas, galų gale, pastatyti mokyklas, ligonines, pramonės įmones, paruosti masiškai gydytojus, mokytojus, inžinierius – visam tam reikia metų ir metų. Bet čia tik viena klausimo pusė.
Ir kita klausimo pusė, arba antra. Dėl tuometinių planinių rodiklių netobulumo apsimokėjo gaminti tai, kas brangu. Jei įmonė vykdytų visas sutartis ir visus technologinius reikalavimus, darbo kolektyvai galėjo likti be atlyginimo. Kas automatiškai reikštų direktoriaus karjeros pabaigą. Kad suprasti, dabartiniams skaitytojams reikia įsivaizduoti situaciją, kai akcininkai staiga lieka be kasmetinių pajamų. Nesunku suprasti, kas tokiu atveju lauktų menedžerių ir visos jų komandos. Tarybiniais metais tas pats buvo su darbo kolektyvų atlyginimais. Ir todėl direktoriai darė viską brangindami produkcija ir paslaugas, kad tik susidarytų atlyginimų fondas, kuris priklausė nuo išnaudotų pinigų kiekio. Kuo daugiau pinigo išleista, tuo didesnis atlyginimų fondas. Produkcijos, arba paslaugų branginimas sudarė iliuziją, kad viskas tvarkoje, jei išeikvoti pinigai skirti kokiam nors projektui, net jeigu realiai jų išeikvoti galima buvo ir mažiau. Planas buvo vertinamas pirmiausia pagal tai, kaip išeikvoti pinigai apskaičiuoti iš anksto. Jei jie išeikvoti – viskas tvarkoje, patenkinti kontroliuojantys organai, patenkintas kolektyvas, kadangi suformuotas atlyginimų fondas, patenkintas direktorius, nes jo karjera užtikrinta. Net jei realios produkcijos trūko. Aišku, kad tokia tvarka ilgainiui vedė prie ekonomikos vystymosi sulėtėjimo. Ekonominė reforma, plano reforma buvo būtina. Tai reikia turėti galvoje tiems, kas tiki pasakomis, kad pati perestroikos idėja buvo vakarų provokacija. Vakarai tiesiog pasinaudojo Gorbačiovo ir jo komandos nemokšiškumu, jo noru, kad apie jį kalbėtų vakarų spauda.
Nepasitenkinimas buvo. Bet antitarybinių nuotaikų nebuvo. Čia esmė. Nebuvo jokio masių spaudimo iš apačios, jei ji suprasti kaip antitarybines nuotaikas. Nebuvo darbininkų demonstracijų prieš socializmą. Dauguma manė, kad bus pravesta ekonomikos reforma ir viskas bus gerai. Vandenį drumstė inteligentija, jaunimas, studentai ir grupuotės pačiame partiniame aparate. Jei kas prisimena, perestroika prasidėjo būtent nuo socializmo idėjų palaikymo. Kas atidžiai skaitė, pavyzdžiui, Sąjūdžio dokumentus, konkrečiai Sąjūdžio įstatus, tai turėtų prisiminti, kad ten buvo numatyta palaikyti TSKP. Bet tai žinojo tik tie, kas būtent atidžiai skaitė. Momento, kai Sąjūdis pasuko į konfrontaciją su ta pačia TSKP, dauguma žmonių net nepastebėjo. Žmonės dirbo nuo atlyginimo iki atlyginimo – rytais vykdavo į darbą, vakarais namo ir jei permesdavo laikraštį akimis, tai tik paviršutiniškai. Ir svarbiausia – niekam net į galvą neatėjo, kad partinis aparatas gali išduoti. Kiek žmonės nesiorientavo kas įvyko, parodo žmonių nuotaikos 92-aisiais metais, kai Brazauskas laimėjo prezidento rinkimus. Kalbėjo, kad va, grįžta komunistai – dabar viskas bus gerai. Nors atrodytų, pati politinių įvykiu eiga turėjo parodyti žmonėms, kad Brazauskas visai nebuvo komunistas. Nieko paprasti žmonės neatsikando. Tai, kas įvyko 89–92 metais, buvo viršūnių perversmas. Darbo liaudis buvo tiesiog apgauta. Žmonės norėjo permainų, bet ne tokių.
Dabar apie faktus, kurie iš tikrųjų buvo. Taigi – faktai.
Oponentas. „Atlyginimai TSRS laikų viduryje – 60-120 rublių. Tai toks svyruojantis vidurkis, nors kai kurie uždirbdavo daugiau, pavyzdžiui gamyklose. Mano mama būdama mokytoja gaudavo 60 rublių, o tėvas gydytojas – 70 rublių dirbdamas pusantro etato. Mūsų 4 žmonių šeima gyveno iš 130 rublių pajamų į mėnesį.“
Komentaras. Gal čia pokario metų duomenys? Vidurkis buvo ne 60-120, o 120-170, ir artėjo prie 200. Jaunystėje aš apskritai nebuvau sutikęs žmonių, kurie uždirbtų mažiau 110-120 rublių. Tai buvo darbininkai, prekybos darbuotojai, gydytojai. Gydytojai iš principo negalėjo gauti 60 ar 70 rublių. Nebent medicinos seselės registratūroj. Bet tarp medicinos seselių vyrų nebuvo. Motina mano vaikystėje taip pat buvo mokytoja. Niekad negirdėjau jos sakant, kad ji uždirbtų 60 rublių. Mokytojo atlyginimas priklausė nuo pamokų skaičiaus. Vidutiniškai buvo 20 valandų per savaitę. Bet apribojimų nebuvo. Buvo ir tokių, kas imdavo po 38 valandas. Mokėjo už pamokas, už vadovavimą klasei, už sąsiuvinių taisymą. Mano tėvo atlyginimas buvo 350 rublių. Tai čia kaip dėstytojo. Bet galėjo siekti ir 700. Viskas priklausė nuo aktyvumo bendradarbiaujant su Žinijos draugija (už kiekvieną paskaita mokėjo atskirai). Mokėjo už straipsnius, brošiūras, knygas. Motina, kai perėjo dirbti mašininke, gaudavo, berods, 120. Santechnikai, pavyzdžiui, gaudavo 160. Tai čia oficialiai. Neoficialios pajamos buvo dar didesnės. Niekam ne paslaptis iš gyvenusių tarybiniais metais, kad dažnas šeimininkas arba šeimininkė, norėdami būti tikri, kad darbas bus atliktas kokybiškai, primokėdavo santechnikui. Taip, kad tikrosios santechniko pajamos buvo didesnės, negu jo oficialusis atlyginimas. Lentpjūves darbininkai galėjo uždirbti iki 300 rubliu. Pradėjo mažėti atotrūkis tarp dirbančių protinį darbą ir fizinį. Atlyginimo prasme. (Pokario metais profesorius už dviejų mėnesių atlyginimą galėjo nusipirkti mašiną Pobeda. Kad skaitytojas suprastų, apie ką čia kalba, reikia pagalvoti koks turi būti profesoriaus atlyginimas dabar, kad jis bent jau už pusės metų atlyginimą galėtu nusipirkti Mersedesą). Net atsirado nuotaikos, kad kam mokytis aukštojoj ir paskui daug metų pamažu kilti karjeros laiptais, jei galima uždirbti dabar. Mano paties atlyginimas, kaip jauno dėstytojo be stažo ir be mokslinio laipsnio, buvo 150 rublių. Žmonos atlyginimas – 84 rubliai iškart po prekybos technikumo. Darbininkai uždirbdavo. Uždirbdavo rašytojai, tie patys gydytojai. Vieni oficialiai, kiti ne visai oficialiai. Garsūs medikai uždirbdavo ne mažiau 500 rublių. Tai čia kaip profesoriai. O juk jie buvo ir praktikuojantys gydytojai. Niekam ne paslaptis, kad žmonės nešė pinigus. Ir čia sunku kažką smerkti. Vienas dalykas – atnešti prieš gydymą. kitas dalykas – po jo. Garsūs medikai turėjo ir automobilius, ir privačius namus, ir tūkstančius rublių. Aš nesakau, kad kyšis yra gerai ir nenoriu leistis į moralizavimą. Imu tik kaip ekonominį reiškinį. Pavyzdžiui, tas pats santechnikas. Nėra gerai, jei reikia primokėti santechnikui. Bet niekas iš tų, kas primokėjo, dėl to nenuskurdo.
Oponentas. „Išlaidos butui sudarė apie 24 rublius į mėnesį (kartu su telefono abonentiniu mokesčiu). Tad 4 žmonėms lieka 106 rubliai pragyvenimui. Priminsiu, daktariška dešra (šlapianka) kainavo apie 2,4 rub/kg., o paprastas batonas 16 kapeikų. Pusė litro pieno kainavo 14 kapeikų (be butelio, kurio kaina buvo 15 kap.). Cigaretės Prima be filtro kainavo 14 kapeikų, o su filtru Talin – 40 kapeikų kietoje dėžutėje. Degtinė vidutiniškai kainavo apie 3,5 rub.“
Komentaras. Jei butas 24 rubliai į mėnesį, tai greičiausiai keturių kambarių butas – kas tais laikais buvo retenybė. Jei dviejų kambariu (o tokių butu buvo daugiausia), tada turėjo būti 15 rublių. Daktariška dešra. Šlapianka jos pavadinti negalima, nes ji buvo tikrai pagaminta iš mėsos, o ne dabartinė, kuri gaminama vos ne iš tualetinio popieriaus. Kepeninė 1,70 bet ji buvo dangus ir žemė nuo dabartinės. Valgai ir nori. Daktariška – 2,20. Panerių 1,80. Dešra su lašinukais, arba Atskiroji – 2,10. Kumpio kapotinė 2,10. Rūkyta Minsko – 2,30, Pajūrio – 2,60 ir taip toliau. Jų buvo ar tik ne septynios rūšys. Ar tik rūkytų buvo penkios rūšys? Aš jau nebeprisimenu. Sūris varškės – 75 kapeikos (liesas), riebus varškės sūris – 1,20. Lydytas Rambyno sūris – 1,50, lydytas Šėtos sūris – 1,60, rusiškas lydytas – 2,90, olandų – 2,90 ir pan. Tų sūriu buvo daug. Šviežia kiauliena – 1,80 ir 2 rubliai. Jautiena – 1,90, ančiukai, žąsiukai – 0,80. Kiaulienos liežuviai – 1,60 ar 1,80. Subproduktų nebuvo laisvam pardavime. Kiaulės galvos, kepenys, inkstai, žarnos. Viskas ėjo į gamyklas, buvo gaminama kepeninė. Pieno parduotuvėse galiojimo laikas dvi valandos. Jis neužsistovėdavo, nes jį išpirkdavo. Gira bačkose (kurią prisimena visi gyvenę tarybiniais metais – bačkos vasarą stovėdavo miesto skveruose ir aikštėse), taip pat buvo keičiama kas dvi valandas, nes vėliau ji surūgdavo. Galima prisiminti ir vynus. Vynai Gintaro krantas – 92 kapeikos, šermukšnių vynas – 92 kapeikos. Palanga, Dainava skaitėsi degtine. Kainavo 2,60. Apelsinų, vyšnių punšas – 0,52.
Oponentas. „Prekystaliuose pagrindinai buvo šios dešros, – daktariška, kepeninė, kraujinė, ir dešrelės bei žuvis. Ne lašiša. Nei lašišos, nei ikrų laisvoje prekyboje Vilniuje niekada nemačiau. Servelatas (dešra) buvo laikoma dideliu deficitu ir, kaip ir daug kas TSRS laikais buvo parduodama iš po prekystalio ar tik pažįstamiems. Servelato prekyboje iki maždaug 85 metų nesu matęs.“
Komentaras. Lašišų, atrodo, tikrai nebuvo. Nesu tikras. Galėjo būti pardavinėjamos pagal paraiškas, pavyzdžiui, vestuvėms. Ikrų nebuvo. Tas taip. Ikrai yra dabar, bet kas iš to? Jie yra tokie brangus, kad gali būti tik delikatesu. Paprastam žmogui nei šilta, nei šalta, yra ikrų, ar nėra. Bet buvo menkė, jūros lydekos, karpiai, silkė. Labai skani. Buvo Rygos šprotai. Šprotai yra ir dabar, bet didelis klausimas, kas dabar pardavinėjama iš tikrųjų. Ešerys – 56 kapeikos už kilogramą. Karpiai buvo auginami tvenkiniuose prie Vilniaus. Dabar užakę. Buvo Okeanas – žuvų parduotuvė Vilniuje, Kalvarijų turguje. Dabar uždarytas. Servelatą matydavau pastoviai, tik man su studento stipendija jis atrodė per brangus.
Oponentas. „Tais sisteminio deficito laikais iš po prekystalio buvo parduodama daugybė dalykų, – pradedant importiniais batais (kurių niekada nebuvo atviroje prekyboje) ar cigaretėmis, baigiant vėlesnių TSRS laikų produktais – kompaktiškais televizoriais ir videomagnetofonais.“
Komentaras. Prekystaliai buvo pilni. Buvo ir maisto gaminių ir pramoninių. Pramoninėms prekėms norint buvo galima prikišti ir dizainą ir kokybę. Bet jie buvo ir ne tokie jau blogi. Pas mane iki šiol yra batai, pirkti 92-ais metais. Faktiškai dar tarybiniai batai. Iki šiol tvarkingi, nei sykio netaisyti. Ir jie ne kokie šventiniai, o paprasti, skirti kasdieniam vaikščiojimui. Ne kartą pirkau importinius batus – viskas atviroje prekyboje. Pats batas buvo faktiškai lietuviškas, bet padas importinis. Čia reiktų dabartiniam skaitytojui kai ką paaiškinti. Dabartinė Europos Sąjunga prasidėjo nuo Europos bendrijos, kuri atsirado po karo, prasidėjo nuo plieno ir sunkiosios pramones susivienijimų, kai reikėjo spręsti bendrus klausimus. Analogiška organizacija buvo Savitarpio Pagalbos Sutartis, vienijusi Tarybų Sąjungą ir Rytų Europos socialistines šalis. Ten taip pat buvo darbo pasidalijimas. Iš Tarybų Sąjungos į Rytų Europą ėjo sunkiosios pramonės gaminiai, visa kas susiję su energetika. Iš Rytu Europos, pavyzdžiui, Povidlo – labai skanus obuoliu marmeladas iš Bulgarijos. Jo buvo pilnos krautuvės. Iš buvusios Čekoslovakijos – troleibusai Škoda, kurių buvo visur, arba, pavyzdžiui, kostiumai. Geri kostiumai, reikia pasakyti. Iš Vengrijos – autobusai Ikarus. Arba tas pats kaučiukas batų padams, nors patys batai buvo siuvami Lietuvoje ir pardavinėjami Lietuvoje. Vilniuje veikė komisinės parduotuvės, kur žmonės parduodavo tai, ką atsiveždavo iš užsienio. Ir tai buvo ne spekuliacija. Parduodavo, legaliai palikdavo parduotuvėje, paskui pasiimdavo pinigus. Dėl valiutinių krautuvių, vadinamosios Berezkos (oficialusis pavadinimas). Ten būdavo prekės už čekius. Patys čekiai buvo išduodami užsienyje dirbantiems tarybiniams piliečiams tai sumai, kuria jie uždirbdavo užsienio valiuta. Už čekius buvo galima apsipirkti Berezkoje. Kai kada bandydavo spekuliuoti čekiais arba prekėmis, pirktomis toje pačioje Berezkoje. Čia jau buvo tikra spekuliacija. Bet dauguma žmonių net nežinojo tokias parduotuves esant. Kai kada prekių reikėjo paieškoti. Bet prekių buvo. Dėl televizorių. Nemunas, Šilelis, Tauras. Lietuviški televizoriai. Stovėjo prekyboje – eik ir pirk. Jaunystėje bendraudamas su draugais nemačiau nei vienos šeimos, kurioje nebūtu buvę televizoriaus. Videomagnetofonai stovėjo, niekas jų nepirko. Gal dizainas jų buvo nelabai vykęs, gal žmonės nežinojo, kas tai yra, nes nebuvo jokios reklamos. Ir jie kainavo 2000 rublių. Bet jie buvo. Buvo ir video įrašai, jų buvo mažai, bet jie taip pat buvo.
Oponentas. „Asmeninė patirtis – perkant kostiumą visada reikėdavo jį persiūti, nes nepriklausomai nuo to, kokio dydžio beimtum – ant normalaus sudėjimo žmogaus jis visada kabėdavo kaip maišas. Batai – nuo pirmos dienos nutrindavo iki kraujo. Todėl vėliau, įgijęs karčios patirties, su plaktuku atidaužydavau galinę jų odą (dažnai nukaldamas siūlus, po ko jie išplyšdavo), kad suminkštėtų jų oda ir netrintų.“
Komentaras. Kažkokia nesąmonė. Tėvai pirko aš pats pirkau. Niekad nereikėjo persiūti. Gal tik kiek patrumpinti jei kelnes būdavo per ilgos. Kaip ir dabar. Batai būdavo kieti. Tas taip. Bet jie buvo kieti dėl to, kad buvo iš dirbtinos odos, o iš dirbtinos odos buvo todėl, kad reikėjo per trumpa laika aprūpinti žmonės avalyne. Gal dabar darytu kažkaip kitaip. Bet tada svarbiausia buvo kad žmonės turėtu batus. Reikia atsiminti, kad anoji ikikarinė Lietuva nieko po savęs nepaliko viska reikėjo sukurti.
Oponentas. „Apie kitus drabužius nekalbu, nes iš geros kokybiškos aprangos atsimenu tik sportines basketes (batelius), kurias būdamas paaugliu daugiausiai ir nešiojau – jos netrynė. Visa kita turėjo savo vertę tik tiek, kiek saugojo nuo šalčio. Turiu omenyje be siuvėjo įsikišimo. Mano senelė buvo siuvėja, todėl mokykloje ir kieme aš buvau laikomas privilegijuotu – nešiojau kokybiškai pasiūtus ir gražiai gulinčius, ir net madingus (!) drabužius. Kliošines kelnes, pavyzdžiui, už kurias mane mokykloje nuolat tampydavo pas mokymo dalies vedėją ar direktorių, mat išsiskirdavau iš kitų mokinių. Išsiskirdavau tik fasonu, nes medžiaga būdavo mėlyna-uniforminė. Bet, pagal to meto reikalavimus – turėjau būti kaip visi. Vienodai atrodantis ir taip pat mąstantis.“
Komentaras. Kažkokios nesąmonės. Iškart matosi, kad rašo žmogus su išankstiniu nusistatymu. Mokyklinės uniformos buvo privalomos. Jei iš mokyklinės uniformos buvo padaryta velniai žino kas, aišku, kad kviesdavo pas direktorių. Pavyzdžiui, pabandytų kažkas dabar nueiti į karinę tarnybą su džinsais – mažiausiai kuo baigtųsi, tai iškviestų pas dalinio viršininką. Ir tikrai niekas neimtų rėkti, kad visus verčia galvoti vienodai. Galima ginčytis, ar tikslinga buvo pati idėja dėl uniformų mokyklose. Bet uniformos buvo sugalvotos ne tam, kad vienodinti mintis, o tam, kad įdiegti mokiniams drausmės supratimą. Kaip mokinys vaikščiojo po mokyklos, niekam buvo neįdomu,
Oponentas. „Mūsų šeima gyveno kaip ir daugelis kitų – nuo atlyginimo iki atlyginimo – jokių santaupų tikrai nebuvo. Iki man sukankant 15 metų neturėjome net televizoriaus.“
Komentaras. Labai sunku suprasti, iš kokio menulio šitas žmogaus iškrito. Žmonos motina turėjo sukaupusi 7 tūkstančius. Buvusi uošvienė – ar tai 12, ar tai 17 tūkstančių. Viso gyvenimo santaupos. O tai buvo paprastos moterėlės, visa gyvenimą išdirbusios fabrike – jos net vidurinės nebuvo baigusios tik, 4 klases. Ir tokių žmonių buvo daug. Visos jų santaupos dingo per visas šitas demokratijas, infliacijas ir valiutų keitimus 90-92-aisiais metais.
Oponentas. „Į darbą, kai jau pradėjau dirbt, važiuodavau 6 ryto sausakimšai prigrūstuose troleibusuose, – abejoju ar dabar kas gali tokius įsivaizduot. Dėl paprastos priežasties – jei kažkurio namo aikštelėje stovėjo automobilis – jo savininkas buvo laikomas turtingu žmogumi ir turėjo savotiškai aukštesnį statusą kitų žmonių akyse. Prie namų stovėdavo nuo vieno iki keturių automobilių, su kuriais jų savininkai stengdavosi žiemą nevažinėt, nes saugodavo nuo rūdijimo. Automobilis buvo turtas ir prabanga, o ne transporto priemonė.“
Komentaras. Nuosava mašina – taip, prabanga. Taip buvo. Bet visuomeninis transportas visą laiką augo. Ir 70-ais, 80-ais (dar iki perestroikos) jis tapo tikrai masinis. Nuvažiuoja vienas, o ant kalvos (kur buvo kita stotelė) jau matosi kitas. Priemiestiniai autobusai – kas 15 minučių. Piko valandos miesto autobusai ir troleibusai buvo sausakimši. Taip. Buvo. Bet nereikia pamiršti, kad troleibusų ir miesto autobusų maršrutų visą laiką daugėjo, o ir jų pačių kiekis visą laiką augo.
Oponentas. „Šiandien vidutiniškas atlyginimas 380-600 eurų. Irgi svyruojantis vidurkis. Dauguma žmonių gyvena šių skaičių zonos ribose. Už butą asmeniškai moku apie 100-160 eurų (retkarčiais 200 žiemą) Mano ir žmonos atlyginimas siekė 1040 eurų. Atmetus mokesčius už butą sakykime 120 eurų (nes vasarą mažiau, nei 100), šeimai lieka 920 €urų. Apie 400 tenka maistui 4 žmonėms (gal truputį daugiau), apie 30 eurų kainuoja internetas, telefonai. Lieka 490 eurų, iš kurių dalis eina automobilio draudimui, ir techninei apžiūrai (privalomos išlaidos kartą į metus), kurias padalinus į mėnesius gautųsi apie 5 eu/mėn. Kitaip tariant, atmetus būtinąsias išlaidas (privalomas), visiems kitiems poreikiams mums likdavo apie 480 eurų, iš kurių automobilio kurui teko apie 40 eurų (daugiau vaikštome pėsčiomis), apsirengimui apie 40 eurų mėnesiui (metams apie 500 eu bendrai). Visa kita 400 euru – jau savo nuožiūra. Tad vidutiniškai 4 asmenų šeimai, turinčiai automobilį, pragyvent ir apsimokėt mokesčius reikia apie 640 eurų. Ši suma gali varijuot 100 eurų ribose, bet už tiek pragyventi jau galima. Retkarčiais nusiperkant lašišos ir net ikrų bei servelato dešros. Taip pat vaisių ir uogų.“
Komentaras. Mano žmonos 34 metai darbo stažas. 11 metų kaip turi antros grupės neįgalumą, už kurį gauna 203 eurus. Mano stažas 36 metai. Stoviu darbo biržoj. Darbo negaunu. Kai pats ieškau darbo, pirmas klausimas būna, kiek man metų. Darbo birža, geriausiu atveju, gali pasiūlyti darbą 2-3 mėnesiams. Mokesčiai vasaros metu už butą 78 eurai. Benzinui ne daugiau 15 eurų. Žiemai mokesčiai apie 190 eurų, kadangi šildymą kompensuoja. Vaistams apie 30 eurų. Maistui žiemos laike lieka apie 50 eurų dviems žmonėms. Kaip išgyventi 2 asmenų šeimai? Jei yra vaistams, neužtenka maistui. Ir atvirkščiai. Arba skolintis, ko nesinori. Yra šiek tiek pavasarį daržovių, kadangi žmona turi daržą. Jei palygintume, tarybiniais metais vanduo buvo nemokamas, dujos nemokamos. Telefono mokestis pastovus. Į buto mokesčius neįėjo virtuvė, koridoriai, sandėliukas arba tamsusis kambarys. Netgi alkoholikai, kurie eidavo iš darbo į darbą, nes juos iš visur vydavo, galėdavo susimokėti už butą. Jei butu taip paprasta, kaip nupiešė oponentas, niekas iš Lietuvos nebėgtų. O bėga. Nereikia pamiršti, kad dauguma žmonių dirba epizodinį darbą, kitaip tariant, jų pajamos nepastovios. Ir jie nežino, kas bus rytoj. Ir dar daugiau – negali darbo pasirinkti „pagal dūšią“ – tai yra kas patinka. O tai labai svarbu, jei kalbame apie darbo našumą. Kas taip pat verčia žmones emigruoti.
Oponentas. „Kelialapiai į jas buvo duodami įmonių-įstaigų profsąjungose, į kurias kas mėnesį būdavo atskaitoma, jei gerai atsimenu, po 2% nuo atlyginimo. Pionierių stovyklos kelialapis 2 savaitėms kainavo apie 25-36 rublius. Jeigu jūsų su žmona atlyginimas siekė (bendrai paėmus) 150 rublių (ant popieriaus), tai jūs per metus sumokėdavote 36 rublius profsąjungos mokesčių, už kuriuos išrinktiesiems (ne visiems!) būdavo įteikiami nemokami kelialapiai į pionierių stovyklas ar gal net sanatorijas. Kitaip tariant, jūs už tuos nemokamus kelialapius sumokėdavote iš anksto. Net, jei niekur nevažiuodavote.“
Komentaras. Prisimenu, kasmet būdavo klausiama mokinių, kas nori važiuoti į pionierių stovyklas. Kuo čia dėtos profsąjungos? Čia supinti du klausimai. Profsąjungos mokesčiai taip buvo. Ir kas? Profsąjungos užsiiminėjo socialiniais klausimais - tai, kuo įmonių gamyklų administracija nelabai užsiimdavo. Kelialapiai, transportas, butai - viskas per profsąjungas. Kas norėjo, tas pirko. Žmona važiavo į Jūrmalą. Viską apmokėjo profsąjunga. Ir transportą davė. O ji tuo metu dirbo gamykloje. Tėvai važiavo į sanatorijas ir pats esu pirkęs kelialapius, tik sunku buvo pirkti iš jaunesniojo mokslinio bendradarbio atlyginimo. Visa likusi katedra išsivažinėdavo kas kur.
Oponentas. „Neabejotina, jog vėl pakėlus buvusią geležinę uždangą, Lietuvoje gyventojų imtų daugėti, nes tiesiog nebūtų kur bėgti, o kadangi Lietuva tada gyveno geriau, nei daugelis kitų respublikų, tai ir gyventojų prieaugis buvo didesnis būtent joje. Prisiminkime – Visaginas – tai Rusijos specialistų, skirtų aptarnauti Ignalinos IAE miestas. Tas Lietuvos prieaugis nebuvo grynai vien iš lietuvių. Tą irgi reikia turėt omenyje.“
Komentaras. Nelabai aišku, kas čia norėta pasakyti. Bet jei tema paliesta, galima šiek tiek išnagrinėti. Lietuvoj buvo didžiausias gyventoju prieaugis visame Pabaltijy. Latvijoj ir Estijoj, kur buvo didesnis pramoninis išsivystymas, gyventojų prieaugis ėmė mažėti pirmiausia. Augant pragyvenimo lygiui ir vystantis pramonei gimstamumas ėmė mažėti ir Lietuvoje. Dėl Lietuvos pragyvenimo lygio. Šiek tiek aukštesnis, bet nereikia perdėti. Ne aukštesnis nei Maskvoj ar tuometiniam Leningrade. Taip pat reikia žinoti, kad pagreitintai vystyti nacionalinius pakraščius, buvo bendrasąjunginė politika, nes būtent šitie regionai carinės Rusijos laikotarpiu buvo labiausiai atsilikę. Tarybų Lietuva tiesiog vykusiai pasinaudojo bendrasąjungine politika. Ir čia labai daug priklausė nuo vietinės partinės organizacijos. Sniečkus su savo draugais padarė tikrai daug. Lietuva vystėsi 1,7 karto greičiau, nei visos likusios sąjunginės respublikos.
Oponentas. „Gaunant tokius atlyginimus už mokslą ar gydymą mokėti jau ir nebūtų iš ko, nes bet koks verslas buvo kriminalizuotas (mano senelė siuvo nelegaliai), o prekyba, kai kažkam buvo atsiunčiami kokie madingi drabužiai iš užsienio ar kokios prekės iš valiutinių parduotuvių – buvo vadinama spekuliacija ir taip pat draudžiama. Už tai elementariai grėsė kalėjimas. Mano senelė kartą buvo užklupta nelegaliai siuvanti – tas jai kainavo viską, ką turėjo užgyvenusi iš siuvimo per daugelį metų iki tol. Tad bet kokia savarankiška ūkinė veikla (išskyrus žemės ūkį) buvo uždrausta (darbas žmogų puošia čia netiko).“
Komentaras. Nereikia perdėti. Tie dalykai nebuvo kriminalizuoti. Jie paprasčiausiai nebuvo atreguliuoti teisiškai. Labai daug kas persiūdavo ar tiesiog siūdavo batus, taisė. Aš pats pirkau magnetofono įrašus pas privatininką. Buvo ir muzikinės plokštelės parduotuvėse ir garso įrašai, kuriuos buvo galima užsakyti garso įrašų studijoj. Tokia garso įrašu studija buvo, kur dabar kinų restoranas - prie universalinės parduotuvės, Neries pakrantėj prie Lietuvos viešbučio. Bet pasirinkimas buvo ribotas. Todėl žmonės ėjo pas privatininkus. Ir joks milicininkas ir mokesčiai niekad nebuvo atėję. Visa ši graudi istorija apie senelę arba išgalvota, arba ji siuvo iš vogtų medžiagų. Tada tikrai galėjo ateiti milicija. Jei kas bandydavo perpardavinėt prekes, pirktas Berezkoje – taip čia buvo spekuliacija. Bet žmonės gaudavo prekes ir pinigus iš užsienio visiškai legaliai, čia nebuvo joks kriminalas. Pavyzdžiui, mano dėdė pasistatė namą už pinigus, gautus iš užsienio. Viskas buvo supirkta čia Lietuvoje, bet pinigai buvo iš Kanados.
Oponentas. „Vienintelį dalyką, kurį galima būtų pritempt – tai nemokamą aukštąjį mokslą tais tolimais laikais, bet reikia prisimint, kad stojimo egzaminai tada buvo kur kas labiau griežtesni ir mokėsi aukštosiose mokyklose kur kas mažiau studentų, nei dabar ir visi norintys ten nebuvo priimami kaip dabar už tuos pinigus. Be to, kaip jau minėjau už tą mokslą mokėjome ubagiškais atlyginimais.“
Komentaras. Mokėsi daugiau, o ne mažiau. Tarybinės vidurinės mokyklos lygis buvo kur kas aukštesnis nei dabar, todėl žmonės buvo pajėgūs įstoti į aukštąsias. Nežiūrint į tai, kad reikalavimai stojantiesiems tikrai buvo griežtesni nei dabar. Kelias i aukštąjį mokslą buvo atviras visiems – tik eik. Ir ėjo, nes iš vienos pusės mokslas buvo nemokamas, o iš kitos pusės visi žinojo, kad turės darbą. Kas su aukso medaliu arba po kariuomenės iš penkių egzaminu laikė tik du. Tada buvo nuostata 70% studentų turėjo būti iš darbininkų ir valstiečių, 30% iš tarnautojų. Tarnautojo sąvoka buvo labai plati. Ministras CK darbuotojas ir prekybos darbuotoja kur nors kaime – visi jie buvo tarnautojai. Piktnaudžiavimai stojant į aukštąsias, jei jie ir buvo, tai buvo tarp šitų 30 procentų. Darbininkų ir valstiečių vaikai, kas norėjo, tas įstojo.
Oponentas. „Noriu padaryti išlygą – kai kurie vėlesniais TSRS laikais uždirbdavo jau visai neblogus atlyginimus, tik bėda – už juos nebuvo ką nusipirkti. Kam pasisekdavo – pasistatydavo sodo namelį. Bet didžioji dauguma kaupdavo savo kapitalą krištolinėmis vazomis ir visokiausiais vilnoniai skilimais, kurie, kaip ir visa kita buvo deficitas.“
Komentaras. Privačius namus turėjo nemažai kas. Ir ne tik kaimuose. Bet ir patys kaimai tuometiniai kolūkiai augant pragyvenimo lygiui darėsi panašus į miesto tipo gyvenvietes. Buvo tiesiami keliai viskas buvo elektrifikuota statomi namai miesto tipo tai yra su centralizuotu šildymu kanalizacija. Ir nors pastarasis reiškinys nespėjo išplisti, bet jis buvo. Alytaus nameliai pavyzdžiui, bet jie buvo prieinami tik kolūkiečiams. Vargu ar tai buvo teisinga. Bet šiaip ar taip jie buvo. Kolūkiai apmokėdavo dalį namo vertės kita dalį turėjo apsimokėti pats kolūkietis. Sodu nameliai buvo tik miestuose, nes kitur jie buvo netikslingi. Gyvenantys kaime automatiškai turėjo savo žemės sklypą. Ir ne kam pasisekdavo. Sklypai sodo nameliams eidavo per tas pačias profsąjungas. Krištolo gaminiu kaip ir kilimu būdavo kiek nori jokio deficito čia nebuvo. Tie kas norėjo todėl ir kaupdavo savo turtą krištolo gaminiais arba ikonomis, nes tai buvo prieinama.
Oponentas. „Kalbant apie nemokamus butus, kuriuos skirdavo valdžia – taip, šie dalykai tikrai buvo, tačiau reikėtų prisimint ir sąlygas, kuriomis tie butai buvo suteikiami. Tam reikėjo apie 30 metų išdirbt vienoje įmonėje-įstaigoje. Su tomis eilėmis buvo stumdoma ir perstumdoma, vadovybė kišdavo į eilę savo žmones. Tarybiniais laikais apie tai būdavo kuriami net anekdotai.“
Komentaras. Pirmą kartą girdžiu tokią nesąmonę. Gauti butą vidutiniškai buvo galima per 10 metų – kokie 30! Daug priklausė nuo stažo. Kuo daugiau žmogus pradirba vienoje įmonėje tuo didesnis šansas buvo gauti butą. Ir kas čia blogo? Jei žmogus, svieto perėjūnas, ir nežino, ko nori arba dėl gėrimų iš visur vejamas (tokių irgi buvo), tai ar jam reikia suteikti butą? Nei vieno atvejo nežinau, kad butų eilė tarybiniais metais būtų perstumdyta. Dabar kitaip. Mano žmona stovi eilėje dantų protezui. Buvo tūkstantinė, tapo 2040. Kažkas užlindo į priekį. Gal, sakau, žmogus supainiojo epochas, rašo apie dabartį, o galvoja, kad apie tarybinę epochą?
Oponentas. „Jei jūs sukūrėte šeimą ir jums butas reikalingas dabar – šis variantas jums netiks. Tačiau buvo kitas – kaip jau minėjau anksčiau, už 6 tūkstančius rublių buvo galima per porą metų pasistatyt dviejų kambarių kooperatinį butą. Šis sektorius TSRS laikais buvo palaikomas, nes už jį žmonės užsimokėdavo patys. Jei jūsų atlyginimas buvo nors 120 rublių ir jūs turėjote galimybę jį visą skirti santaupoms, – per 5 metus būtumėte išsimokėję už butą ar jam susitaupę. Tiesa, reikėjo turėt bent pusę pinigų pirmam įnašui. Jaunai šeimai, neturinčiai pasiturinčių tėvų tai irgi buvo neįkandama užduotis. Nebent susimanytų vykti į BAM statybas ar šiaip į Rusijos šiaurę užsidirbt keleriems metams. Mano vienas draugas atidirbęs Šiaurėje keturis metus gavo paskyrą automobiliui VAZ 4 (universalas) ir 1 kambario butą. Jis ten dirbo statybose darbų vykdytoju.“
Komentaras. Na taip. Ir kas? Galiu pasakyti net daugiau. Studentai, kurie vykdavo į tą patį BAM-a ar šiaip į šiaurę vasaros atostogų laikotarpiu kai kada atsiveždavo iki tūkstančio rublių. Tiems laikams tai buvo milžiniška suma – nelabai buvo aišku, kur ją dėti. Ypatingai studentui. Aš pats gaudavau stipendiją 40 rubliu ir nelabai žinojau, ką su ja daryti. Galėjai valgyti sočiai ir dar likdavo. Tiesa, restoranui tų pinigu neužtektų, bet studentai į restoranus ir nevaikščiodavo. Bet jei norėdavai su draugais pasilinksminti, pilnai užtekdavo. O tie studentai, kurie vykdavo uždirbti į šiaure, į ta pati BAM-a, į vadinamuosius studentų statybinius būrius – tai kas čia blogo? Jie užsidirbdavo ir grįždavo atgal į Lietuvą. Skirtingai nuo dabartinių emigrantų, kurie išvažiuoja ne tam, kad grįžtų. Todėl, kad grįžti nėra kur.
Oponentas. „Apie teiginį jog TSRS laikais nebuvo benamių galėčiau pasakyt paprastai, kad rusiškas akronimas „bomž’as“ (bez opredelionnogo mesta žitelstva) atėjo iš tarybinių laikų, o ne buvo sukurtas dabartiniais laikais. Tada jie slėpdavosi šiluminėse trasose ir rūsiuose, o to meto milicija juos gaudydavo ir kišdavo į spec-priėmimo paskirstymo punktus, kuriuose buvo nustatoma asmenybė ir sprendžiama ką su juo daryti – jei pirmą kartą patekęs – paleisdavo su įspėjimu, o po trečio karto važiuodavo už grotų už valkatavimą ir veltėdžiavimą. Už tokį gyvenimo būdą buvo skiriama iki 2 metų kalėjimo. Primenu, nors tada šis žmonių gyvenimo būdas buvo kriminalizuotas, tačiau nuo to jų niekaip nemažėjo. Beje, oficialiai TSRS benamių nebuvo, kaip ir prostitucijos ir narkomanijos, ir dar daug ko kito. Tie dalykai egzistavo realybėje, kurios daugelis paprastų gyventojų net nežinojo, mat niekas jos neskelbė.“
Komentaras. Tikrai kai kada labai sunku suprasti kokiame pasaulyje šitas žmogus gyvena. Kokie bomžai? Jei bomžą suprastum, kaip žmogų be darbo, be namų, ir be perspektyvos – tokiu žmonių Tarybų Sąjungoj, konkrečiai Lietuvoj, išvis nebuvo ir niekas šiluminėse trasose negyveno. Rūsiuose gyvenančių buvo. Bet čia reikia kai ką paaiškinti šiuolaikiniam skaitytojui. Smetoninė Lietuva paliko ekonominę dykvietę. Po karo, kai pradėjo kurtis pramonę ir žmonės ėmė važiuoti į miestus, iškart kilo klausimas, kur juos apgyvendinti. Buvo du sprendimo budai. Vienas – tai vadinamieji komunaliniai butai, kai daug kambariu, o koridoriaus gale viena virtuvė. Ir vienas kambarys vienai šeimai. Kitaip tariant, vienam kambary galėjo gyventi ir du, ir trys, ir keturi asmenys, ir daugiau. Tokių butų buvo dauguma buvusioj Tarybų Sąjungoje iki pat to momento, kol gyvenamųjų namų statyba nepasidarė tikrai masinė. Ir kitas sprendimo būdas, kai stengdavosi duoti šeimai butą. Mažą, bet savą. Ten nors virtuvė buvo. Būtent tokie butai būdavo įrengiami rūsiuose ir pusrūsiuose. Jų buvo daug senamiesty, aplink geležinkelio stotį ir tuometinio Vilniaus centro rajoną. Ten buvo ir apšildymas, ir elektra. Mano dėdės šeima tokiame gyveno. 5 asmenų šeima. Sunku suprasti, kaip jie ten sutilpdavo. Ten net atsisėsti būdavo sunku. 84 ar 86 metais jie gavo 4 kambarių butą šiuolaikiniam bute, nes buvo daugiavaikė šeima. Ir nors tuo metu visi vaikai jau buvo suaugę, bet butą gavo. Alkoholikų buvo, bet čia jų problema. Ir alkoholikas ne bomžas. Darbo vietų buvo visada ir darbuotojų pastoviai trūko. Tik dirbk. Bet buvo publikos, kurie norėjo naudotis viskuo, ką duodavo tarybų valdžia, bet patys dirbti nenorėjo. Būtent prieš tokius ir buvo nukreipti straipsniai prieš veltėdžiavimą. Kitaip tariant, prieš tuos, kurie sąmoningai nenori dirbti, nors darbo vietų buvo visuomet.
Oponentas. „Ir, paradoksas, – žmonėms kyla nostalgija TSRS santvarkai dėl to, kad šioje, dabartinėje sistemoje jau nebegali gyvent, tačiau nepagalvoja, jog šią dabartinę sistemą iki šiol valdo tie patys (bent jau dauguma), kurie valdė ir tada, LTSR laikais. Jie iš to brandaus socializmo atsinešė saviškį šalies valdymo suvokimą.“
Komentaras. Santvarką lemia ne žmonių biografijos, o nuosavybės santykiai. Lietuvoje kaip ir visoje buvusioje Tarybų Sąjungoje, kaip ir buvusioje socialistinėje Rytu Europoje kapitalizmas prasidėjo nuo prekybinės buržuazijos susiformavimo, nes prekyboje pelnas susidaro greičiausiai. Visa vietinė pramonė buvo sunaikinta tam, kad šalį galėtų užplūsti vakarų prekės. Visa dabartinė buržuazija – tai faktiškai vakaru kapitalo agentai. Taip, kad esmė, kodėl taip valdoma, ne politikų biografijose. Plius, kad dabar ateina į gyvenimą nauja karta, kuri perestroikos metu buvo vaikai arba paaugliai, bet jų elgesys toks pat, kaip ir jų pirmtakų. Pavyzdžiui, dabartinė Vilniaus valdžia prie kurios sugriuvo Gedimino kalnas. Ką, pavyzdžiui, dabartinis Vilniaus meras žino apie tarybinę praeitį? Nieko. Bet jis vykdo tą pačią politiką, kaip ir buvę iki jo.
Oponentas. „TSRS laikais vienintelis tikrai geras dalykas buvo – nykus stabilumas. Kai buvo blogai, bet žmonės prie to buvo įpratę. Ir dar, vis tik TSRS valdžia puikiai suprato vieną strateginę visos imperijos vystymosi kryptį – maistu kiekviena valstybė tiesiog privalo apsirūpinti pati.“
Komentaras. Jokio nykaus stabilumo nebuvo. Pramogų buvo. Gal kiek mažiau. Bet ir tai. Visas Vilniaus senamiestis ir tuometinis centras buvo nusėtas barais ir kavinėmis. Restoranų taip pat užteko. Kaune net buvo striptizo klubas. Tiesa, naktinių klubų nebuvo. Bet nemanau, kad nuo to kažkam buvo blogiau. Veikė restoranai, jie būdavo pilni žmonių, grodavo gyva muzika. Buvo tiesiog kavinės, valgyklos, statomi moksleiviu centrai su baseinais (pavyzdžiui, toks yra veikiantis dabar jaunimo centras prie pedagoginio instituto Vilniuje), kas norėjo plaukiojo baidarėmis (Vilniuje buvo valčių bazės dabar uždarytos) visuose bent kiek didesniuose miesteliuose buvo kultūros rūmai, kur pastoviai atvažiuodavo artistai, kas norėdavo, važiuodavo poilsiauti savarankiškai (tai yra be turistiniu grupių ir be profsąjungų kelialapiu) į Palangą, į Sočį arba į Jūrmalą. Kaip pasakytų dabar более продвинутые vaikščiojo į parodas, teatrus. Vingio parke veikė vaikiškas geležinkelis, kur viską tvarkė paaugliai, geležinkeliečių technikumo moksleiviai. Geležinkelis buvo tikras, jis vežė žmonės aplink Vingio parką. Galinėje stotelėje buvo vadinamasis velnio ratas. Dabar viso šito nėra, o buvusio velnio rato vietoje įrengtos primojo pasaulinio karo laikų vokiečių kareivių kapinės. Rado, ką rengti. Taip, kad nereikia perdėti. Lietuvoj pramogų buvo. Ir Lietuva apsirūpindavo maistu pati tas taip. Dabar kuo toliau, tuo labiau savo vietinio maisto vis mažiau. Ir tai, kas yra, kelia labai daug abejonių. Kas, pavyzdžiui, per pienas, kuris nesugenda puse metų? Arba obuoliai, kuriuos suvalgius burnoj lieka kartumas?
Tokie faktai. Tegu kiekvienas padaro išvadas pats.