Mūsų lakštingala (E. Mieželaitis apie Salomėją Nėrį)

Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/... 2017-11-17 19:11:03, skaitė 2798, komentavo 7

Minėdami žymios lietuvių liaudies poetės, S. Nėries (1904-1945) 113-ąsias gimimo metines, skaitytojų dėmesiui pateikiame kito mūsų tautos kultūrinio veikėjo, Eduardo Mieželaičio, knygos „Čia Lietuva“ ištrauką „Mūsų lakštingala“ – joje duodama bendra S. Nėries gyvenimo bei kūrybos apžvalga, su gilia pagarba nušviečiami pagrindiniai istoriniai bei socialiniai motyvai, parodant ne tiktai meninį, poetinį, bet ir idėjinį brendimą, josios brendmą, poetei atsisakius buržuazinių iliuzijų ir dar gana jauname amžiuje užėmus griežtai antikapitalistines ir antifašistines pozicijas, stojus į socializmo-komunizmo šalininkų gretas. Ypač aktualu besidomintiems poetės gyvenimu ar apskritai lietuvių literatūros istorija šiandien, prieš beveik trisdešimtį metų prasidėjusios ir iki šiolei nesibaigiančios istorijos klastojimo kampanijos, be perstojo kurstomo antitarybinio ir antikomunistinio psichozo fone.

MŪSŲ LAKŠTINGALA

Gyva žengiu į mirusiųjų šalį.
Kuo gi dievams esu aš nusidėjus?
Sofoklis. „Antigonė”

Kai pasirodė pirmasis Salomėjos Nėries eilėraščių rinkinys „Anksti rytą“, buvo aišku, kad į lietuvių poeziją atėjo lyrikė, kuri tikrai atvers „knygą neskaitytą“ ir kurios rankų mostas tikrai bus platus – „nuo rytų lig vakarų“. Beje, Salomėja Nėris liko ištikima savo pirmajam pareiškimui: išaugusi geografinėje paralelėje, kurioje rytai susitinka su vakarais, Salomėja Nėris suėmė į save visa, ką geriausio sukūrė ir rytai, ir vakarai. Jos poezija – keistas augalas, suleidęs šaknis į rytų ir į vakarų kultūrinę dirvą. Tai originalus dviejų kultūrų selekcinis hibridas, savitas pasaulinės poetinės floros unikumas.

Žinoma, anksti rytą yra anksti rytą... Pabudimo metas, dienos pradžia - linksmiausias dienos tarpsnis. Anksti rytą pabudus su stilizuota saule ir žydraisiais paukščiais ir išbėgus į rasotą, išmargintą žiedų žiedais pievą, norisi kupina džiaugsmo širdimi ir rankomis apglėbti, apkabinti ir priglausti prie krūtinės visą pasaulį. Visą – ir gerą, ir negerą pasaulį, nes anksti rytą, ankstyvoje jaunystėje, ilgai nesirenkama. Tas „visas pasaulis“ nėra dar toks didelis: jame tuo tarpu telpa tik tie daiktai, kuriuos sugeba aprėpti jaunas žvilgsnis. Bet vis dėlto...

Plaukia plaukia baltos burės
Per marias,
Mano dainą neša vėjai
Per girias.
Už tų marių kyla bokštai
Ateities. –
Šviesūs šviesūs tavo rūmai –
Be nakties.“

Ateities rūmų bokštai, iškilę už girių ir marių, atrodo dar labai šviesūs. Ir visa ateitis poetei dar atrodo kaip pasaka. Kaip čiurlioniška pasaka, prie kurios ne kartą jį gyvenime sugrįš, tačiau vis kitokiais ir vis sudėtingesniais variantais. Tai ne šiaip sau spontaniškas poetinis įvaizdis. Tai poetės gyvenimožiūra, filosofinė gyvenimo samprata. Poeto gyvenimas, pabrėžia romantikė Salomėja Nėris, tik pasaka. Anksti rytą ji graži ir šviesi – su baltom burėm, melsvom mariom, žaliom giriom ir saulėtais bokštais. Vėliau toji pasaka darosi vis liūdnesnė, vis graudesnė, vis tamsesnė, net kraujo putą atplukdanti... Bet kol kas jauna poetė negali atsidžiaugti gyvenimo rytu, kuris jos vaizduotėje tviska kaip mėlyni pasakos toliai. Ir kada poetė piešia tokį nerūpestingos jaunystės paveikslą –

Saule nudegusi, basa –
Tu – piemenaitė murzina!
Tau akyse dangaus šviesa. –
Tu man viena, viena, viena! –

mes suprantame, jog tai pačios jaunosios poetės auto-portretas. Vėliau jis bus svajingesnis ir net liūdnesnis. Bet tuo tarpu jis toks: kupinas trykštančios ekspresijos, gyvybės, spalvų. Ir čia pat mes priversti atidžiau suklusti, išgirdę tokius posmus:

Vakaro vėjas pučia nuo kranto:
Ritasi bangos toliman tolin.
Labanakt, liki, baltas sveteli.
Man patalėlis – jūros dugnelis.

Kur mums girdėti žodžiai? Ar kartais ne liaudies dainose, pasakose? Lyg kokie gerai pažįstamo balso tolimi atgarsiai, vingrus aido atsikartojimas. Jie dar labai nedrąsūs. Primena to balso imitacijas; atskiros gintaro inkrustacijos primena skolintas puošmenas. Tokie poetiniai Įvaizdžiai, kaip „juodas svečias“, „alkani paukščiai“, „baltų bangų žirgai“, „žvaigždėti sapnai“, „vidurnakčio šmėklos“, aišku, nesavarankiški. Jų adresas mums gerai žinomas. Visų tų „pavasario svaigulių“, „ugningų žvilgsnių“ ir „likimo laivelių“ turbūt nėra išvengęs nė vienas pradedantis poetas. Kaip ir tokių estradinių tekstų: „Paskutinį mano meilės lašą aš išgersiu šiandien su tavim...“ Pradedančiai poetei dar stinga saiko jausmo: jos poetinis ornamentas rokokinis, perkrautas pseudogrožybių („Melsvi plaukai apsnigo sidabro žvaigždėmis...“). Poetės pasaulėvaizdis išgražintas, išdabintas, tiesiog sudekoratyvintas. Jis manieringas ir estetizuotas. Ankstyvą rytinį jaunos poetės debiutą daug kur galima palaikyti tik grakščiu plaštakės šokiu, idilišku piemenaitės žaidimu gėlėtose pievose. Poetė dar nejaučia realaus likimo. Mes ja netikim net tais atvejais, kai ji prabyla apie mirtį. Laikome tai tik jaunystės poza. Nors tarp tokių žėručių jau sutviska ir tikrų deimantų šviesa:

Tyliai plevėsuoja vėliavos geltonos, –
Saule nudažytos, tyliai plevėsuoja. –
Raganos paleido šilko plaukus plonus. –
Ar girdi, kaip žemė gedulu alsuoja?

Nustebina nelaukta metafora:

Pro langą stiepias ryto saulė. –
Širdis – kaip alkanas šuva –
Troškimais veržias į pasaulį. –
Duok savo ranką – ir eiva!

Po dulkėmis ten žmonės vysta, –
Jiem dvasios rauda kaminuos...
Alio! – Nubuskite! Jaunystė
Prisikėlimą jum dainuos!

Drąsesnė poetinė mintis – drąsesnės ir pačios poetinės priemonės. Drąsią formą gimdo drąsi mintis. O ne atvirkščiai. Bet mums šiuo atveju daugiau rūpi paieškoti lietuviško gintaro kruopelių ankstyvojoje poetės lyrikoje. Nes jose mes atpažįstame grynai nacionalinio ornamento, pasakų archetipo ir simbolikos elementus:

Atėjai žalčiais apjuostas,
Su žaliom akim.

Arba:

O mano viltį
Siusdamas graužia
Juodas žaltys.

Arba:

Bėga pušys – baltas takas.
Prašliaužė gyvatės trys
Ir pasakė, kad šią naktį
Pabučiuos mane mirtis.

Tokių lietuviškos metaforikos gintarėlių vėliau Salomėjos Nėries kūryboje vis gausės. Jie padės poetei atitrūkti ne tik nuo epigoniškos simbolistinės poetikos, bet ir nuo konservatyvios buržuazinės ideologijos. Taigi čia susiduriame ne vien su estetika, bet ir su filosofija, ne vien su forma, bet ir su turiniu. Susiduriame su tokiu fenomenu, kai poetinė metafora perauga į filosofinę konstrukciją. Nacionalinis konstruktyvizmas, kuris ilgainiui vystėsi ir stiprėjo Salomėjos Nėries kūryboje, atnešė jai lietuviškiausios lietuvių poetės vardą.

„Pėdos smėly“ – antrasis poetės eilėraščių rinkinys – įspaustos jau žymiai giliau. Nors dar apimta tos pačios ankstaus gyvenimo ryto nuotaikos – žaismingo laukų piemenaitės valiūkavimo ir džiūgavimo (rinkinys pradedamas chrestomatiniu eilėraščiu, tikru lietuviškos lyros šedevriuku: „Mūsų dienos – kaip šventė, /Kaip žydėjimas vyšnios,– /Tai skubėkim gyventi, /Nes prabėgs– nebegrįš jos!“), nors taip pat vis romantiškai žvelgdama į gyvenimą („Gyvenimas mano –vėjas palaidas! /Kaip sakalas skrieja per tyrus laukus. /Gyvenimas mano – pavasario aidas. /Gyvenimas mano – tai sapnas klaikus. /Aš myliu gyvenimą jauną, ugningą, /Kaip myli pavasarį lauko gėlė! /Aš myliu gyvenimo džiaugsmą aistringą,–-/Stipriai – kaip jaunystė temoka mylėt“. Ir toliau: ,,Aš myliu tave, gaivalingas pasauli! /Galbūt kaip žvėris tu mane sudraskysi? – /Vis tiek –aš ir mirsiu šypsodamos saulei, /Ir saulė degs mano akyse!“), skelbdama neoromantizmo credo, savo programinius posmus išdekoruodama stereotipiniais „laisvų sakalų“, „audros debesų“, „pavasario aidų“ įvaizdžiais, nesudėtingo šifro hieroglifais bei simboliais, poetė darosi jau savarankiškesnė, jos lyriniuose posmuose vis labiau atsiskleidžia žmogiškos ir poetiškos dramos kolizija. Jos eilėraščiai neapsunksta, nepraranda pastelinio lengvumo ir grakštumo, kamerinio muzikalumo ir nuoširdumo – viso to įgimto, nepakartojamo lyrizmo, kurį mes lietuvių poezijoje vadiname salomėjišku. Eilėraščių nuotaika, tiesa, labai kaitaliojasi. Čia ir naiviai, nuoširdžiai poetės eskizinėse akvarelėse skambanti senoji tema:

Juodakį myliu čigoniuką!
Iš dobilėlių raudonų
Jam vakar pyniau čia vainiką,–
O šiandien ilgesį pinu.

Čia ir skausminga, giliai iškentėta valanda:

Kalnuos laisvi ereliai nardo,–
Kalnuos ir mes abu
Vai, kas kartos tau mano vardą,
Kada kalnų nebus?

Ir maištingas dramatizmas:

Be bažnyčios, be altorių,
Be sumainymo žiedų...
Žirgai skrenda, kiek tik nori, –
Skrendam, lekiam vienu du!

Arba karti ironijos tulžis:

Bet visa juk – melas ir niekas
Po rausvu šilku!
Tad juokis, gyvenime, juokis
Pajaco juoku!“

Ir demoniškas sarkazmas:

Kai numirsiu – tik nekaskit,
Tik nevežkit į kapus, –
Į skaisčias liepsnas įmeskit, –
Tegu laužas karstu bus!

Dulkes tas paleiskit vėjam,
Laisvės paukščiam ant sparnų,–
Tegu neša, tegu sėja
Dainą mano pelenų!“

Įgimtas talentas pralenkė visas poetines deklaracijas, teorines programas ir filosofines schemas. Talentas stipresnis už teoriją. „Žirgai skrenda, kiek tik nori“,– pareiškia poetė, bet faktiškai ji dar nesijaučia išsivadavusi iš būdingo tokiai poezijai (vadinama ji buvo įvairiai: ir simbolizmu, ir neoromantizmu, ir ekspresionizmu) egocentrizmo. Poeto Aš yra ta centrinė ašis, apie kurią sukasi visa marga gyvenimo karuselė. Svarbiausias čia personažas – pats poetas. Jis diktuoja, įrodinėja. (Kadaise tai buvo vadinama dar subjektyvizmu, individualizmu ir t. t. Dabar šiais terminais atsargiau operuojama. Ir iš esmės teisingai. Nes ką reiškia lyrika be poeto individualybės, be subjektyvios jo valios pra

do?) Nors ir šiame rinkinyje pasitaiko dar estradinių banalybių („Pabučiavimas tavo buvo karštas ir trumpas...“, „Numirsiu muzikos garsuos! /Sustingsiu šokio vingy!“), tačiau vis labiau stiprėja liaudiškieji motyvai. Šičia randame tokių gintarinių unikumų, kur lyg ink-liuzijos šviečia lietuviškos pasakos motyvai, grafiškoji ornamentika ir ypatinga, grynai lietuviška charakteristika. Jos nesupainiosi su jokia kita pasaulyje:

Mes išbėgom nuogos
Į rasotą girią –
Sidabrinės uogos
Nuo šakų nusvirę –

Kvepia žalios pušys,
Kvepia ryto vėjas –
Pasakyk man, vėjau,
Ką esi žadėjęs!

– Girios tankumyne
Radom lūšną seną –
Girios tankumyne
Ragana gyvena.

Skrenda mūsų dienos
Lyg žirgai pašėlę!
Ei, išburk man laimę,
Laume raganėle!

Ir čia pat – teatrališka poza:

Akimirka: paspausiu šaltą plieną, –
Išskris dūšia,– kaip rudenį kregždė,
Gulėsiu jau rami,– ir bus vis viena –
Ar kas į žemę – ar ant laužo dės.

Jei ašara kam kris – tegul ji krinta!
Tik nedarykite tragedijos iš to! –
Melu kvėpuojam čia, melu čia siela minta. –
Tai gal mirtis iš melo išvaduos?!

Kad kvėpuojam ir mintame čia melu – gryniausia tiesa. Bet mirtis tikrai neišvaduos iš šito melo. Individuali mirtis gali tą melą tik sustiprinti... Poetę pradeda kankinti ir kai kurios konkretesnės abejonės:

Ar grįžt į slėnį? – Ten sotu ir linksma,
Ten viskas leista... tik laisvė užginta.

Aišku – gražu, subtilu, lyriška. Jautrios ir kenčiančios širdies šauksmas pasaulio tyruose. Ir vis dėlto... Vis dėlto mums tik tada pasidaro aišku, kad poetė pagaliau pajuto savo likimą, kai staiga perskaitome tokius jos žodžius:

Tu – mano deganti širdis!
Tu – mano kraujas gyvas!

Pasakyčiau – programinius žodžius, tapusius nuo šiol jos poetiniu credo. Nuo dabar prasideda poetės lyrinis pašnekesys su Lietuva. Lietuva tampa poetės likimu.

3

Ne kiekvienas ryžtasi tokiam beprotiškam žingsniui – per lūžtantį ledą... Nebent tik šventieji ir revoliucionieriai. Nebent tik romantikai ir poetai. Ir tai ne visi. Poetė, pasakiusi inkvizicijos teisėjams: „Sudeginkit mane– kaip raganą!“–tokiam žygiui galėjo ryžtis. Tai buvo labai ryžtingas žmogus, nevertinęs nieko, net savo gyvybės – vieną tik poeziją. Ji mokėdavo skaudžiai įgelti poetams, per daug besirūpinantiems savo sveikata, darbo ir poilsio režimu. Salomėja liepsnojo. Ir, aišku, jai juokingi turėjo atrodyti visi tie, kurie palengva gyvenime smilko.

Mes ilgimės kovų,
Nežinomų salų –
Mes trokštame sparnų,
Padangių, sakalų! –

rašė ši trapi ir herojiška moteris, su panieka žvelgusi į žemės kurmius, bijojusius netekti žemiškų gėrybių, privilegijų ir patogumų. Taigi ir beprotiškam žingsniui „per lūžtantį ledą“ psichologiškai ji buvo jau pasiruošusi. Po to, kai poetė ištarė programinius žodžius: „Tu – mano deganti širdis! Tu – mano kraujas gyvas!“ –galima buvo laukti, jog rizikingą žingsnį „per lūžtantį ledą' lydės dramatiškos gaidos. O ne! Programinis naujo rinkinio eilėraštis vėl toks pat grakštus, žaismingas ir pastelinis. Tik šį kartą tai jau nebe laukų plaštakės šokis anksti rytą. Dabar jau ironija. O ironija, kaip žinia, labiausiai tinka išsiskyrimo valandai. Ne ašaros, o ironija. Ir šį kartą žaismingas, valso ritmais skanduojamas žodis atlieka visiškai kitas funkcijas– atsisveikinama su senais draugais, senais papročiais ir sena pasaulėžiūra. Įsiklausykime į eilėraščio intonacijas:

Pavasaris žemę jau veda –
(O mane kas ves?)
Aš bėgu per lūžtantį ledą
Į jo vestuves.

Situacija aiški: ateina pavasaris – simbolinis žemės atsinaujinimas. Tačiau šis atsinaujinimo aktas ritualinis: jis įvyks tik tada, kai bus atšvęstos pavasario ir žemės vestuvės. Ir į tas vestuves galima patekti tik „per lūžtantį ledą“... Argi atsiras riteris, kuris nuves poetę tokiu pavojingu keliu į pavasario vestuves? Ir ar atsiras toks jaunikaitis, panašus į pavasarį, kuris ją vestų – tarsi žemę? („Ar ilgai tu būsi bevaisė, /O žeme skaisti?“) Kurgi tie riteriai? Kurgi tie jaunikaičiai? Todėl ir jaučiame lengvą ironiją, paslėptą liūdname šypsnyje.

Saulėtų krantų pasigedo
Širdis. Nebgaliu.
Ir bėgu per lūžtantį ledą
Skenduolių keliu.
Jei žūsiu – draugai, nesakykit:
Per greit pailsau...
Aš troškau vien džiaugsmą pavyti
Pasauliui ir sau ---

Geri „draugai“, kurie pavasarinio polaidžio metu paleido ją vieną „per lūžtantį ledą“. Tačiau drąsa visas kliūtis Įveikia: poetė vis dėlto pasiekia kitą krantą. O tie, kurie pabūgo kartu eiti „skenduolių keliu“, liko tūnoti šiame krante, šiltai apsikasę. Liko kaip ir buvę – atsargūs, nepaslankūs, bet tikri dėl savo padėties. Tačiau netrukus juos pasiekė žodžiai, atėję iš kito kranto. Šį kartą jau nebe eiliuoti, o labai konkretūs pareiškimo žodžiai: „Nuo šio laiko sąmoningai stoju prieš darbo klasės išnaudotojus ir savo darbą stengsiuos sujungti su išnaudojamųjų masių veikimu, kad mano ateities poezija būtų jų kovos įrankiu ir reikštų jų norus ir kovos tikslus“. Šį Salomėjos Nėries pareiškimą išspausdino 1931 m. „Trečias frontas“. Patogiai apsikasusiems „savo vietose“ žmonėms jis padarė nepaprastą įspūdį. Nebūtų turbūt padaręs, jeigu tai būtų buvęs tik „ekstravagantiškos poetės“ kaprizas. Bet argi poetas kalba tik savo vardu? Poeto lūpomis dažniausiai kalba didesnis skaičius žmonių. Krašte augo nepasitenkinimas. Net tie demokratiniai elementai, kurie nepritarė revoliucinėms priemonėms, bet pritarė bendrai pažangai, jautė: tokiais konservatyviais metodais tvarkomas kraštas atsilieka, ilgai taip negalės trukti. Kada Salomėja Nėris rašė:

Audros pakils, ir bangos trankysis,–
Ir žūtbūtinė užvirs kova! –
Jūrai nurimus – nieks neatskirs jau,
Kur švedų kraštas, kur Lietuva, –

ji reiškė ne savo vienos, o visos Lietuvos nuotaikas. Šitokios nuotaikos tada jau brendo valstiečių, darbininkų, inteligentijos sluoksniuose. Žmonės norėjo pažangos. Visokeriopos pažangos. Vieni manė, jog to pasiekti bus galima tik įvykdžius struktūrines permainas, tik revoliuciniu būdu pakeitus valstybinę struktūrą, kiti manė, jog pakaks ir evoliucinių poslinkių. Bet visų mintys sutapo: permainos krašte, galvojo visi, reikalingos. Poetė tik tobula menine forma išreiškė patvinusio Nemuno bruzdesį. Taigi ir pažangus jos poezijos turinys buvo nacionalinis, nes impulsai ėjo iš pačių liaudiškiausių nacijos gelmių. Tauta norėjo pažangos, dinamikos, permainų. Poetė meniniu žodžiu konstatavo šį norą. Kai kuriems to meto kritikams „nepakankamai pagrįsti“ ir „ne visai realūs“ atrodė tokie poetės žodžiai:

Audros pakils, ir bangos trankysis,–
Ir žūtbūtinė užvirs kova! –

O argi jie nebuvo pranašiški? Argi nepasitvirtino? Trisdešimtųjų metų vidury mes jau buvome liudininkai paties masiškiausio Suvalkijos valstiečių streiko. O tuojau po to – visuotinis Kauno darbininkų streikas, kurio jau ne tik liudininkas, bet ir dalyvis buvau. Mes mėtėme į veidą fašistiniams smurtininkams kaip akmenis Salomėjos Nėries posmus:

Kada kieti delnai,
Kada gi juos nustums? –
Nes jų pilvų kalnai
Užtemdo saulę mums.

Konservatyvaus režimo ledas pajudėjo. Pajudėjo pavasario upės. Padvelkė pavasariu. Mes ėjome „per lūžtantį ledą“. Mus vedė drąsiausia mūsų poetė – pažangos trubadūre. Kai kiti poetai dar svyravo, lūkuriavo ir tylėjo, Salomėja Nėris giedojo:

Sugniužus po našta
Vergavimo dienų,
Atsikelia tauta
Ir ilgisi sparnų...

Tauta, jautėme, tikrai atsikelia. Kas laukia reformų. Kas – revoliucijos. Bet kažkokių permainų laukia visa Lietuva. Salomėjos Nėries balsas buvo pažangios Lietuvos balsas. Formavosi ne tik nacionalinė forma – formavosi ir nacionalinis jos poezijos turinys. Ir turbūt kartu, paraleliai. Nes demokratinė, progresyvi, antifašistinė ir pagaliau revoliucinė kova – tai taip pat neatskiriama nacionalinės istorijos dalis. Ir jokia ranka jos nebeiš-brauks iš istorijos analų. Neis ji jau įvykęs faktas, jau praeitis. Pažangus turinys visada yra nacionalinis turinys. Konservatyvus – dažnai tik pseudonacionalinis. Tais pažangių nuotaikų pakilimo metais Salomėja Nėris pasirodė gerai suvokianti nacionalinius interesus. Poezijai palankiausi, pasirodo, patys dinamiškiausi nacionalinio gyvenimo momentai. Tuomet ir išėjo vienas geriausių ir brandžiausių Salomėjos Nėries rinkinių „Diemedžiu žydėsiu“. Didelės svarbos, be abejo, turėjo amžius ir poetinis subrendimas. Ir vis dėlto: poetiniam subrendimui reikalinga dar ir atitinkama atmosfera. Atmosfera krašte, kada Salomėja Nėris rašė „Diemedžiu žydėsiu“, buvo įelektrinta. Ir todėl kiekviename skaidraus tarsi gintaras šito rinkinio posme didelis elektros krūvis. Prisiliesk prie bet kurio eilėraščio – ir pajusi tą aukštos įtampos srovę:

Klykia žuvėdros prieš audrą, –
Dreba širdis nerami. –
Leidžiasi saulė nuraudus, –
Šiaušias krantai barami.–

Ko jūs ten šmėkšot prie kranto?
Ašaras braukiat? Baugu?
Vergo širdis nesupranta
Mėlynos laisvės bangų!

Nereikia pamiršti dar vieno svarbaus faktoriaus, turėjusio nemažos reikšmės Salomėjos Nėries sukairėjimui. Tuo metu, kai formavosi šis puikus rinkinys „Diemedžiu žydėsiu“, poetė paviešėjo Paryžiuje, pakvėpavo Europos oru, kuris jau buvo pakvipęs paraku. Europoje kėlė galvą brutaliausias nacionalizmo augintinis – fašizmas. Paryžius buvo bendrojo fronto štabas. Bendrojo fronto apkasuos susijungė visos pažangiausios antifašistinės jėgos. Salomėja Nėris toli gražu nebuvo vienintelė – į kairę suko rimčiausi to meto Europos rašytojai, menininkai, publicistai. Inteligentijos sferose plito revoliucinės idėjos. Nes tik revoliucija galėjo apginti nacionalinius Europos tautų interesus. Kitos jėgos, galėjusios realiai pasipriešinti Europoje kruvinajam fašizmui, nebuvo. Europinė inteligentija suprato dramatišką savo kontinento situaciją ir su viltim žvelgė į vienintelę realią antifašizmo tvirtovę – į revoliucinę socializmo valstybę Rytų Europoje. Bendrojo fronto nuotaikos, atrodo, bus gerokai paveikusios ir mūsų poetę. Paryžiuje gimė vienas gražiausių šio rinkinio eilėraščių, kuriame atsiskleidžia mūsų senojo kontinento tragedijos nuojauta. Tragedijos simbolis stereotipinis ir senas kaip pasaulis–amžinoji motinos ir kūdikio tragedija. Tačiau motinos ir kūdikio metaforos forma grynai nacionalinė: lietuviškos medžio skulptūros fenomenas. Lietuviška medinė kaimo skulptūrėlė, kur sopulingoji motina laiko ant rankų kūdikį, atrodo, persekiojo mūsų poetę-–kaip klaikus sapnas. Eilėraštis pradedamas žodžiu „visur“. Tai įsidėmėtina. Taigi:

Visur aš ją matau
su kūdikiu ant rankos,
Apstulbusiom akim
ir padrikais plaukais.
Gal rudenio naktis
ant vėtrų žirgo trankos, –
Gal plieno giltinė ją
vejasi laukais.

Grįžusi iš Paryžiaus, Salomėja Nėris pradėjo dirbti Kauno III gimnazijoje ir tapo mano mokytoja. Tuo metu ir pasirodė jos rinkinys „Diemedžiu žydėsiu“. Knyga, su kuria mane riša tolimi prisiminimai.

4

Jeigu kur nors yra dangus – jis yra mokyklos klasėje. Tau nieko nereikia čia daryti – reikia tik pavyzdingai elgtis, ramiai sėdėti savo suole, atidžiai klausyti, kas tau sakoma, ir nepažeisti nustatytos tvarkos. Čia tavim rūpinasi visi mokyklos Olimpo dievai: vienas matematiniu, kitas literatūriniu, trečias istoriniu tavo išprusimu. Kartais, kai susirgdavo mūsų literatūros mokytoja, ją pavaduodavo moteris, panaši į gerą, svajingą ir švelnią meilės deivę. Be to, ji padėdavo mūsų gimnazijos literatų būreliui. Taigi susidurdavome gana dažnai. Jos pamokų ar būrelio užsiėmimo metu dangus kartais pavirsdavo pragaru,– klasės angelai naudojosi jos dievišku gerumu, poetišku svajingumu ir moterišku švelnumu. Kas skaitydavo pasilenkęs suole nuotykių romaną, kas ir kortų partiją sulošdavo, o kas su apetitu šveisdavo sumuštinį. Visko būdavo. Ir vis dėlto ši deivė kantriai ėjo savo dieviškas pareigas. Kai pradėjo tada dainingu, ašarose išmirkusiu balsu sekti ilgą pasaką, taip ir ne-matau tos pasakos pabaigos. Ji atvėrė man duris į archajišką, gintarais išdekoruotą dievų buveinę. Ėjau, kopiau gintariniais laiptais ir pasiklydau gintariniuose jos labirintuose, rinkau deivės pažertus gintarinius stabmeldiškų žodžių skiemenis ir vėriau juos ant eilėraščio eilutės siūlo. Mokiausi iš savo dieviškosios mokytojos. Suvėręs keturias tokias eilutes, dėjau keturkampi. Dieviškoji mokytoja jį kažkodėl vadino posmu. Man šitie keturkampiai priminė vaikiškas kaladėles. Ilgainiui mano suole susikaupė tiek tų keturkampių kaladėlių, jog pradėjau ręsti jau pilį. O sukalęs gintarinių eilučių skersinius, pasidirbau fantastines kopėčias, kuriomis užlipęs į dangaus sodą, vogčiomis raškiau nuo žilo sodininko medžių žvaigždėtus obuolius. Klasės šventosios ir nusidėjėlės Ievutės džiaugėsi šitokiu velnišku mano elgesiu klasės danguje...

Sakau: jeigu yra kur nors dangus – jis tik mokyklos klasėje. Gal tas dangus daugiau panašus į pragarą, bet tai vis vien dangus. Užtenka, kad tave dievybė išprašytų už žvaigždėtų durų, ir tu kaip plikšis našlaitis Adomas staiga pajunti, ko esi netekęs. Patyriau ir aš šį baisų dangaus netekimo jausmą. Vieną kartą... Ne, aš geriau čia pateiksiu išlikusį mano dienoraštiniame archyve eiliuotą to nemalonaus incidento variantą:

...Poetės dainą tęsia
Už lango vyturys...

O ji į mūsų klasę
Įeina pro duris.

Prie gintarinio stalo
Prieina ir kreidos
Piešinukus nuvalo
Nuo murzinos lentos.

(Čia mokytojų šaržai –
Nuodingi piešiniai,
Linksmi triumfo maršai,
Kai mūšį mokiniai
Prieš mokytoją laimi, –
Tuo baigias ataka...
Prieš Salomėją, laimė,
nekyla dar ranka...)

Saulėtekiu nukaitą.
Jos gintaro veidai.
Ji skaito mums Žemaitę,
Egzotiški jų vaizdai:

Kalneliai, daubos, trobos...
Žemaitė – mūs gera
Močiutė – apsigobus
Valstietiška skara...

Ir mokytojos akys
Plasnoja virš suolų –
Kaip gintaro plaštakės.
O klasėje tylu.

– Ką tu ten, Išdykaiti,
Veiki? Ko nesakai?
Gali visai išeiti...
O jūs ramiau, vaikai...

Ar jį žinoti gali
(Aš visas nukaitau),
Kad jos eilių tomelį
Po suolu aš skaitau?

Ji pasakyti varžos,
Bet mano, kad, beje,
Aš mokytojų šaržus
Tėplioju lentoje.
O kas daugiau galėtų
Kovoti su valdžia?

(Visų jaunų poetų
Tokia pati pradžia...)
Ir išeinu, plaštakės
Išvytas, pro duris.
Lieku jai nepasakęs,
Kad aš tasai, kuris...
Kuris jau pats...
(Ar verta

Sakyti? Kam pigaus
Tragizmo?) Kitą kartą...
Ir... bėgu iš dangaus...

...O pasakiau jau žymiai
Vėliau (atsiprašiau!),
Kai apkasuos šiai žemei
Posmus ir aš rašiau...“

...Tai buvo Jasnaja Polianoje, didžiojo rusų mąstytojo Levo Tolstojaus sodyboje, kurioje stovėjo fronto mūšiams paruošta 16-oji lietuviškoji divizija. Perskaičiusi kariams savo ilgesingus eilėraščius, Salomėja Nėris lengvai kaip arkadiškų pievų mergaitė nušoko nuo žalio kareiviško sunkvežimio, kur buvo įruošta tribūna. Lakštingala baigė suokti gyvenimo giesmę („Dainuok, širdie, gyvenimą!''). O paskui mes ilgai klaidžiojom gintariniais, vadinas, pasakiškais, rudeninio beržyno takais takeliais ir kėlėme iš juodų praeities kapų šviesiausias prisiminimų šmėklas. Mokytoja staiga paklausė, ar seniai aš rašau eilėraščius. Mano veidą išpylė raudonis – kaip fronto raketos liepsna. Nedrįsau prisipažinti, jog rašinėti pradėjau dar mokyklos suole, net literatūros pamokų metu esu sugadinęs nemažą pluoštą languotų matematikos sąsiuvinių. Ar mokytoja, paklausiau, nebeatsimenanti, kaip vieno užsiėmimo metu ji mane išbarusi, ir net gana griežtai išbarusi. Ji nusišypsojo: ne, nebeatsimenanti. Tada aš juokais jai priminiau – atlikau mokytojai išpažintį. Ji tik nusijuokė ir neleido man baigti. Baigė pati: vadinas, tu buvai tas, kuris piešė lentoje savo priešų šaržus, pamokų metu skaitė po suolu eilėraščių knygas ir jau pats rašė? Taip, tas pats – prisipažinau. Ar teko kada nors jums matyti, kaip, graibydami žemę magnetiniais aparatais ir ieškodami joje užkastų minų, eina pionieriai? Taip tą vakarą žingsniavau ir aš šalia savo mokytojos, įmagnetintomis akimis graibydamas gintaro lapais nuklotą žemę. Mokytoja pastebėjo mano sumišimą. Negerai, pasakė, kad likai tada nenubaustas. Bet nubausti niekad ne vėlu: grįžęs iš fronto, atneši visus savo eilėraščius–gal jau galima išleisti pirmąjį rinkinėlį. Ir ta bausmė tada man pasirodė baisiausia: rašyti eilėraščius, žinoma, pasislėpus nuo svetimo žvilgsnio, dar niekis. Bet atiduoti juos kitų teismui... Ir vis dėlto vieną audringą karo dieną pasibeldžiau į mokytojos duris. Mane pirmiausia pasitiko linksmas vaiko krykštavimas: pro duris išniro plonas kaklo stagarėlis ir balta čiurlioniškos pienės galvutė. Linksmai krykštė jos mažas sūnelis, kurį motina šaukė

Balandėliu. Prisiglaudęs po gintariniu savo motinos sparnu, Balandis linksmai sau uldavo ir nejautė karo baisybių. Jis apsuko aplink mane kelis ratus ir nutūpė man ant kelių, nerūpestingai čiauškėdamas – kažką sunkiai suprantamo, kažką fantastiško. Jo žodžiai buvo panašūs į augalus, išrautus iš egzotiško motinos pasakų sodo. O paskui mes abu lipdėme iš plastilino nedidukus žmogeliukus. Lipdėm ir krykštavom, tarsi būtume vienų vieni dideliam Pasakos miške. Balandis dėliojo plastilino žmogeliukus į eilę – išrikiavo ištisą pilkšvų figūrėlių procesiją. Ką tu čia, paklausiau, nulipdei? Žmonių, atsakė pienės pūkas, procesiją. O ką jie čia neša? Jie neša, atsakė vaikas, karstą. O ką, paklausiau, jie neša karste? Jie neša, atsakė pienės ratiliukas, mano mamutę. Ir pats nusijuokė. Man pasidarė nejauku. Pažvelgiau į mokytoją. Ji žiūrėjo į mus skaidriomis gintaro akimis ir šypsojosi. Jos veidą puošė motinos šypsena. Šypsena, susigėrus į rausvo gintaro lūpas ir sustingusi jose tarsi antkapio akmenyje. Šypsena, panaši į elegišką Baltijos jūros saulėlydį. Tada visai neįtariau, kad po metų jos nebebus...

5

Taigi „Diemedžiu žydėsiu“... Jos vešlus diemedis giliai suleido šaknis ir iškerojo tiesos ir grožio ištroškusioje mano sieloje. Aš pajutau tikros poezijos – diemedžio – kvapą ir skonį. Skaitydamas verkiau iš džiaugsmo. Ir šiandieną, nemaža visko jau skaitęs, išmokęs viską žymiai blaiviau ir objektyviau vertinti, sklaidydamas šį kuklų, liesą lyrikos tomelį, negaliu sulaikyti džiaugsmo ašarų. Man „Diemedžiu žydėsiu“– skaidriausia Salomėjos Nėries lyrikos knyga. Sporadinė knyga. Vėliau poetei pavyko sukurti ir brandesnių, gilesnių, tragiškesnių eilėraščių. Bet savo gintariniu skaidrumu, lyriniu grauduliu, ta ypatinga dvasine pusiausvyra ir kažkokia švelnia švelnia, sunkiai nusakoma ramybe šis prasmingu diemedžio simboliu paženklintas lyrikos rinkinys išskirtinis. „Diemedžiu žydėsiu“–nuostabi knyga. Ir dar – ciklas „Laukinės obelys“.

Tikras poetas prasideda tada, kai savo likimą jis suriša su visos tautos likimu. Poetas atsakingas už viską, kas gera ir kas bloga jo tautoje. Dėl ko nors gero ir gražaus jis gali kartu su visa tauta pasidžiaugti, o dėl blogo – sielotis ir verkti, rūstauti ir maištauti. Tai pagaliau pilietinė poeto pareiga. Poezija – dviejų ašigalių fenomenas. Viena poeto širdies pusė gali būti sklidina džiaugsmo, antroji – skausmo. Viena poeto veido pusė gali juoktis, antroji – verkti. Taip dažniausiai ir būna. Išeitų, kad poetas – dviveidis dievas Janas? Ne: tokia kiekvieno reiškinio dialektika. Poetas turi aprėpti panoraminį savo tautos vaizdą. Juk mylim tautą tokią, kokia ji yra, su visom labai realiom jos savybėm. Bet proteguojame tik pačias geriausias. Nes iš jų sklinda impulsai nacijos augimui – jos individualiam ir jos bendražmogiškam brandumui. Salomėja Nėris nemėgo nacionalinės izoliacijos, bet ji nemėgo ir nacionalinės niveliacijos. Tuo klausimu ne kartą teko su ja dalintis mintimis. Ypač karo metais, kai visų mažesniųjų tautų likimas buvo pakibęs ant plauko. Salomėja Nėris priklausė tiems rašytojams internacionalistams ir patriotams, kuriems bendražmogiškame kontekste visada rūpėjo individualus savo tautos likimas, unikalios jos charakteristikos.

Užteko jai ištarti jau minėtus magiškus žodžius: „Tu – mano deganti širdis! /Tu – mano kraujas gyvas!“–ir jos poetinis likimas sutapo su tautos likimu, savo gyslose ji pajuto lietuviško kraujo tvinksnius. O kada apsivalo poeto kraujas, apsivalo ir jo žodis. Ištirpo egocentrizmas, manieringumas, poza, ir į jų vietą poetės gyslomis atitekėjo „gyvo kraujo“ atneštas liaudiškumas, nuoširdumas. Įvyko poetinio žodžio kokybiniai pasikeitimai. Drumzlės nusėdo, ir sutvisko išgražėjęs skaistus ir tyras gintarinis poetės žodis. Tai ir buvo jos poetinės vizijos pradžia.

Apie Salomėją Nėrį galima kalbėti labai paprastai ir net banaliai. Žinoma, iš pirmo žvilgsnio ji atrodo gana paprasta ir nesudėtinga. Kai kas mano, jog netgi elementari. Labai paprastos ir gyvenimiškos temos ir nesudėtingas jų traktavimas kai ką, deja, ir suklaidina. Bet Salomėja Nėris buvo labai inteligentiška ir išprususi moteris. Kai kas tokius žmones dabar vadina eruditais, kai kas intelektualais. Tai pagaliau neturi reikšmės. Bet aš tikiu, jog mūsų Salomėja Nėris savo žiniomis nustebintų ir ne vieną ,,filosofijos mėgėją“. O rašė ji labai paprastai. Nors buvo, sakau, gana sudėtingas reiškinys. Kaip? Visai paprastai: mano giliu įsitikinimu, ne kiekvienas sudėtingos poezijos meistras parašys kad ir tokį, atrodytų, elementariausią eilėraštį:

Manęs dar nebuvo –
Alyvos žydėjo – –
Manęs nebebus jau –
Jos vėlei žydės.–
Ir kris jų lapeliai
Nuo saulės ir vėjo –
Kaip smėlio saujelės –
Ant mano širdies – –

Negalima, aišku, nuneigti to, kas vadinama „amžiaus kalba“ arba „stilium“. Bet negalima nuneigti ir to, kas yra amžina. Galima būti sudėtingos poezijos šalininku. Bet ir sudėtingumą galima skirstyti į paprastą sudėtingumą ir sudėtingą paprastumą. Užėjo „sudėtingumo“ mada, ir visi išmoko „sudėtingai“ rašyti. Bet „išmokti“ tai viena, o „gimti“ poetu – tai jau kita. Salomėja Nėris buvo paprastumo, tačiau sudėtingo paprastumo šalininkė. Tai didelė paslaptis, sunki mįslė. Poetė žinojo tą paslaptį, ji buvo tikra poezijos burtininkė. Salomėja Nėris turėjo „savo filosofiją“. Tuo, manau, neabejosime. Ir ne bet kokią, o reto originalumo filosofiją.

Mūsų literatūros moksle ir kritikoje įsigalėjo terminai: nacionalinė tradicija, nacionalinė specifika, nacionalinis koloritas, nacionalinė psichologija, nacionalinis mąstymas ir t. t. Galima būtų pridėti dar: nacionalinė ornamentika, nacionalinė dekoracija, nacionalinė intonacija ir kt. Ir visi jie, žinoma, bus teisingi.- Nes tai demarkacinės linijos ženklai, žinoma, daugiau išviršiniai, be kurių nacionalinė charakteristika taip pat neįmanoma būtų. Salomėja Nėris nemėgo folklorinio epigonizmo ir imitacijos. Nors ir dekoratyvinio elemento jos kūryboje nemaža. Kartu atkreiptinas dėmesys į specifines Salomėjos Nėries „fonetines metaforas“ ir bendrą akustinį foną – poetinę fonetiką. Salomėja Nėris rašė sava poetine ir sava lietuvių kalba.

Jos poetinės kalbos pagrindas – specifinė salomėjiška metafora. Visa savo struktūra ji skiriasi nuo kitų mūsų poetų metaforos. Literatūros mokslas ir kritika mėgino kildinti jos metaforą iš lietuviško folkloro, suvesti viską į nacionalinės egzotikos imitaciją. Turbūt ne taip yra. Šiais laikais, kada taip pasistūmėjo į priekį genetika ir kada mokslui bei kritikai į pagalbą atėjo struktūrinis literatūros veikalo nagrinėjimas, nesunku nustatyti, kurio literatūrinio kūrinio medžiagos struktūra organiška ir kurio imitacinė. Salomėjos Nėries kūryba, matyt, nieko bendra neturi su nacionalinės egzotikos imitacija. Poetinės struktūros pagrindą sudaro gyva poezijos ląstelė– poetinė metafora. Nemetaforinės poezijos iš viso negalima įsivaizduoti. Salomėjos Nėries metafora kartais tokia „tiršta“, kad jos užtektų keliems posmams. Giliai metaforoje slypi poetinis genas, kuriame nacionaliniu hieroglifiniu šifru užkoduota nacionalinė informacija. Specifinės salomėjiškos metaforos nacionalinis genas labai ryškus. Juo iš amžių glūdumos atitekėjo nemaža nacionalinės informacijos, išreikštos ryškiu nacionalinio šifro piešiniu – poetiniu ornamentu. Taigi, kalbant apie filosofinę Salomėjos Nėries poezijos sintezę (tekstą ir potekstę), reikia turėti galvoje tai, kas vadinama žila liaudies išmintimi. Filosofinės sintezės suvokimas kur kas sunkesnis variantas negu paviršutiniška pažintis su vienu kitu filosofiniu traktatu ar populiarių filosofinių pakraipų išdėstymu. Liaudies išmintis, kuri šimtmečiais šlifavosi pačiose nacijos gelmėse – pasakų, aforizmų ir dainų skrynelėse, kuri kristalizavosi papročių, moralinių ir etinių normų, estetinių pažiūrų, buities, jausenos, mąstysenos ir psichologijos specifikoje,– visas nacionalinės informacijos paveldėjimas atitekėjo genų grandimi iš žilos amžių glūdumos ir tarsi stiprus genetinis koncentratas išryškėjo metaforinėje poetinės struktūros ląstelėje. Salomėjos Nėries žodyje, jos prigimty nacionalinis genas pasireiškė stipriau ir talentingiau negu daugelio kitų mūsų poetų kūryboje. Salomėjos Nėries kūryba – reiškinys, apie kurį galime kalbėti kaip apie nacionalinio genijaus sporadinį pasireiškimą. Salomėja Nėris buvo laiminga poetė; dėl nacionalinio geno koncentrato stiprumo jai pačios gamtos buvo skirta staiga sušvisti ūkanotoje lietuviškoje padangėje pačios ryškiausios žvaigždės šviesa.

Salomėjos Nėries filosofinis variantas sudėtingas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo jis ir nemadingas, ir gana elementarus, bet faktiškai jis sudėtingesnis už knyginį. Knyginės filosofijos išmokstama. Liaudies išmintis – paveldima. Liaudies išmintis – tai savita filosofinės gėrio ir blogio sampratos interpretacija, tai ištisas moralinių normų kodeksas, tai sudėtinga estetinių normų sistema, tai savita estetinių pajautų sfera. Tai filosofija, kuri skiriasi nuo bet kurios rašytinės filosofijos, kuri tačiau turi darnią ir logišką sistemą ir netgi savo – liaudies filosofijos–-pavadinimą. Tai ideologija, kuri skiriasi nuo bet kurios mums žinomos ideologijos, kuri tačiau turi visas ideologijos formas ir kuri vadinama liaudies ideologija. Tai labai realus nacionalinės sąmonės fenomenas. Tai savitas mąstymo būdas, paremtas ir nuolatos tikrinamas gyvenimo kriterijais ir šimtmečių treniruota ir lavinta intuicija. Pasąmonės sluoksniai, kuriuose rausias įvairių instinktų kurmiai, vaidina didesnį vaidmenį negu mintimi išreikšta sąmonė. Liaudies žmogus dažniausiai intuityviai skiria gėrį nuo blogio. Labai dažnai jo reiškinių įvertinimas nesutampa su vienokiu ar kitokiu oficialiu vertinimu. Mes sakome: tas ar kitas reiškinys moksliškai ar oficialiai taip vertinamas; bet liaudis, paprastai šnekant, turi „savo nuomonę“. Toji „savo nuomonė“ dažnai labai skiriasi nuo visų kitų ir, kaip vėliau paaiškėja, ji būna vienintelė teisinga nuomonė. Liaudies filosofija remiasi gyvenimo išmintimi, patirtimi ir tobula intuicija. Tai sunkiausias mokslas, jį įsisavina tik labai retas poetas. Nebent tokie kaip Voltas Vitmenas, Federikas Garsija Lorka, Polis Eliuaras, Kvazimodas ir dar vienas kitas. Nenoriu liesti klasikos, kurios vertė aiški ir be mano dvylekio. Vardų galima suminėti ir daugiau. Jų daug, tačiau ne per daugiausia. Mat daugelis, kad ir labai garsūs,– tarsi tos laikrodžio rodyklės švytuoja tarp turiningos poezijos ir gryno estetizmo. Turininga poezija nieko bendro neturi su vulgariai suprastu primityvizmu. Ir „liaudies išmintis“ poeto sąmonėje turi būti košiama per tankų, labai tankų intelekto filtrą. Tačiau šiuo atveju intelektas atlieka tik filtro funkciją. Jis jokiu būdu negali vaidinti absoliutaus „monarcho“ vaidmens.

Salomėja Nėris – subtili poetė. Dažnai jos filosofinio credo reikia ieškoti potekstėje. Kartais jos sakiny nuotaikos niuansas, lūpų virptelėjimas ar nutylėjimas vaidina svarbesnį vaidmenį negu patys žodžiai. Todėl Salomėja Nėris sunkiausiai išverčiama į kitas kalbas mūsų poetė – kitos kalbos skaitytojui paprastai neaišku, kur slypi jos eilėraščio grožis. Jis, pasirodo, tarp eilučių. Ir vertėjui sunku tą užčiuopti.

Salomėjos Nėries gėrio ir blogio samprata dažniausiai sutampa su liaudies. Jos poetiniai gėrio, tiesos ir grožio idealai paprasti ir aiškūs – kaip juos supranta liaudis. Poetė labai jautri toms gyvenimo pusėms, kurioms jautri ir liaudis: socialinei skriaudai, nelygybei ir neteisybei, fizinei ir dvasinei prievartai. Visai tai dvasinei erozijai poetė jautri iki ašarų ir iki dvasinio paroksizmo. Cituoti, aišku, galėtume be galo:

Siaubinga prieblanda užtvindė pirkią,
Visi stovėjo tylūs ir išbalę –
Prieš savo norą nepravirkę. –
O tėvas rodė rūsčio galią.

Įnirtęs lyg perkūnas griaudė. –
Jo sunkūs žodžiai krito man.
Kur eisiu aš per liūtį, audrą –
Jo prakeikimo lydima?

Arba – neapsakomo skaidrumo malda:

Leisk man prie ugnelės pasišildyt, –
Nevaryk į rudenio audras!
Akmenėlis turi šaltą širdį –
Ir mažos našlaitės nesupras.

Silpnas skriaudžiamosios balsas tik sustiprina protesto gaidą. Sugniaužusi moteriškus kumštukus, poetė stoja prieš skriaudą ir neteisybę. Ir toks natūralus žodis daro didesnį įspūdį negu pakeltu balsu skelbiamos deklaracijos. Įtaigus ir graudulingas, su ašara balse tariamas socialinio protesto žodis:

Ruduo Paryžiuj.– Šlapia. –
Bulvaruose šviesu. –
,,Štai gėlės! Gražios! Kvepia!..
Tik dvidešimti sū!

Čia baltos, čia raudonos –
Taip mėgiamos visų.–
Nevalgiau šiandie... Ponai!
Tik dvidešimti sū!“

Arba:

Ten linksta vyšnių šakos,
Baltais žiedais ten lyja. –
Ten skaisti saulė teka. –
Ten mirti nieks nebijo. –

Mažoji mano geiša,
Baisu – kokia rami tu!
Tylioji mano geiša,
Lyg statula granito.

Poetė kelia protestą prieš socialinę nelygybę. Bet ji tą pasako nekeldama balso. Jos kančia tyli, balsas sudrėkęs nuo ašarų, žodis kupinas susirūpinimo. Ar ne taip apie vargą amžiais dainavo ir sekė sakmes liaudis? Pasijuoks, įgels, nusibrauks ašarą. Bet balso nepakels. Čia susiduriame ne tik su vadinamąja poetine intonacija, kuri, žinoma, daug reiškia tokios lyrinės prigimties poetės kūryboje. Tai jau filosofinė kategorija. Poetė socialinę skriaudą išsako taip, kaip liaudis savo žodinėje kūryboje ir gyvenime. Ir todėl Salomėjos Nėries poetinis žodis platesniam skaitytojui buvo artimesnis negu pamirštų rėksnių, pretendavusių į politinių agitatorių rangą. Liaudis nemėgsta šauksmo, panikos. Ypač lietuvių liaudis, kurios graudžios lyrinės dainos tekėjo tyliai kaip nemunėliai, kaip dunojėliai. Salomėjos Nėries švelnus socialinis lyrizmas atitiko lietuvio charakterį labiau ir padarė galbūt daugiau negu rūstus socialinis protestas. Tai ne šiaip sau paprastas, tai filosofinis poetikos klausimas.

Visi, kas pažinojo poetę gyvą, atsimena, kaip ji jautriai, kaip ūmai reaguodavo į kiekvieną falšą, melą, neteisybę. Būdavo, išraus, nuleis akis, apsisuks ir nueis, žodžio nepasakiusi. Ir baigta–rankos jau tam žmogui nepaduos. (Už tokį jautrumą vienas mūsų poetas buvo ją pavadinęs mimoza.) Neištiesdavo ji rankos ir eilėraščiuose, jeigu tik pajusdavo neteisybę, falšą ar prievartą. Ypač stipri ekspresija trykšta iš spalvingo ciklo, pavadinto „Iš M. K. Čiurlionio paveikslų“–vieno gražiausių čiurlioniškos temos ciklų lietuvių lyrikoje.

Skrenda neganda juoda...

Žemės džiaugsmo valanda:
Ties bedugnėm plaštakėlės –
Vienadienės lauko gėlės.

Pienė pievos vidury –
Pasipūtusi – puri.
Lyg ta pienė pasipūtęs
Žaidžia pievoje vaikutis...

Juodas negandos paukštis – blogio (stipresnis, plėšresnis!), pienės galvutė–gėrio (silpnesnė, trapesnė!) simboliai. Ir staiga toks jausmų ir norų protrūkis:

Rieda saulė –
Ugnies kamuolys. –
Per pasaulį
Žygiuoja šaulys.

Šalta žemėje, liūdna tenai:
Dengia saulę juodi slibinai.
Juodo paukščio sparnai dideli, –
Per šešėlius pražvelgt negali.

Saule degantį
Šaulį prašau:
– Juodą negandos
Paukštį nušauk!

Eilėraščių ciklo potekstėje istoriškai labai konkretus „juodos negandos“ reiškėjas – fašizmas. Fašizmas, nacionalinis pseudoekstraktas, kuriuo tuo metu buvo apsvaigusios silpnesnės galvos. Jis jau ruošė pasauliui kruviną puotą. Salomėja Nėris nekentė šito kraugeriško fenomeno visa širdimi – kaip jo nekentė liaudis. O čiurlioniška pienės galvutė tokia trapi...

Piene, piene – nuostabi gėlele,
Ko tu rymai vėjų pabarėly? –
Kur priglausi baltąją galvelę?
Kur užsnūsi vėlų vakarėlį?

Pučia vėjas, plaukelius kedena, –
Baltus plaukus nuo galvelės rauna.
Per dirvoną, rudenio laukelį
Neša pienės baltąjį pūkelį.

O aplink ne rudenio – „karo debesys renkas“, todėl

Tu pridėk savo magišką ranką
Prie širdies man gyvos.

Dega bundantis karžygio kraujas,
Nebegali nurimt:
Būk su tais, kurie grumias ir kaujas –
Ne silpna moterim!“

Ir mes vėl priversti grįžti prie posmų, kuriuos jau citavome:

Visur aš ją matau
su kūdikiu ant rankos,
Apstulbusiom akim
ir padrikais plaukais...

Kodėl? Pamėginkime perskaityti filosofinę kelių rinkinio „Diemedžiu žydėsiu“ eilėraščių potekstę. Turiu galvoje tokius eilėraščius, kaip „Močiutės ašaros“, „Mano vaikelis“, „Saulės kūdikėlis“, „Senelės pasaka“. Kritika juos vadina eilėraščiais vaikams. Nesiginčysim: jie chrestomatiniai ir, aišku, tinka vaikams. Tačiau jų šiame rinkinyje kažkodėl įtartinai daug. Eilėraštis „Visuraš ją matau“– tarsi centrinė ašis, apie kurią ir sukasi šie skaidria motinystės meile, giliu humanizmu, nepaprasta šiluma nuspalvinti „eilėraščiai vaikams“. Įsiklausykime kaip į lopšinės skambesį, įsižiūrėkime į eilėraščių metaforinę vaikiško piešinio stilizaciją ir egzotišką ornamentiką, įsijauskime į motiniškus išgyvenimus. Taigi:

Ne jauni dagiliai
Sparnelius pakėlė. –
Vėjai supa tyliai
Saulės kūdikėlį.
Saulės auksaplaukis
Krykščia man ant kelių. –
Ir kartoja laukas
Džiugesį vaikelio.

Arba:

Supa, supa kūdikėlį
Motina ant rankų. –
Bėkite tolyn, šešėliai, –
Spinduliai telanko!

Spindi ašaros motulės
Obelų žieduose:
Auk, vaikeli, būk didutis, –
Mamą pavaduosi.

Tai vis poetiniai deimantai, kurių grožis ašarą iš akių traukia.

Brydė rugiuose – ne žvėries, –
Ant katinėlio kam baries?
Tai baltaplaukis mano vaikelis!
Kur tu iries?

Dėl aguonėlės raudonos,
Rugių gėlelės mėlynos
Toli paklydo mano vaikelis
Baltuos miškuos.

Ir mažus, ir didelius užburia nuostabiausia pasaka:

Apšerkšniję mūsų žiemos, –
Balta, balta – kur dairais. –
Ilgas pasakas mažiemus
Seka pirkioj vakarais

Apie klaidžią sniego pūgą,
Saulės nukirptas kasas. –
Apie žąsiną moliūgą,
Kur išskrido į dausas. –

Dabar pamėginkime visus šiuos eilėraščius surišti su minėtu „Visur aš ją matau su kūdikiu ant rankos“, ir potekstės akcentas mums pasidarys aiškesnis. Prievartos, karo, mirties akivaizdoje poetę persekioja (žodis „visur“!) amžinasis motiniškos tragedijos simbolis – lietuviškų kelių ir sodybų sopulingosios madonos, kurių didelę kančią specifinėmis priemonėmis medyje sugebėjo išdidinti ir tuo būdu dar labiau išryškinti talentingi mūsų savamoksliai kaimo meistrai. „Diemedžiu žydėsiu“ puslapiuose per amžiną motinystės tragediją atsiskleidžia gyvenimo ir mirties drama. Pagrįsta optimistine, grynai liaudiška filosofija, kur panaudojamos ir liaudžiai artimos poetinės priemonės. Dabar jos, motinos su kūdikiu ant rankų, ašaromis sudrėkę žodžiai išsiveržia iš krūtinės ne kaip aimana, o kaip motiniškas protesto šauksmas, mestas į veidą mirčiai, o konkrečiau– mirties nešėjams, o dar konkrečiau – fašistiniams karo padegėjams, besikėsinantiems į motiną ir į jos kūdikį:

Aš nenoriu mirti
Nei žemelėj pūti, –
Aš gyventi trokštu
Su tavim drauge! –
Aš nenoriu mirti! –
Geriau uosiu būti,
Šaltu akmens bokštu,
Mažyte sraige.

6

Deja, teko atlaikyti ir mirtį... Turėdami mintyse anksčiau aptartą Salomėjos Nėries kūrybos liaudiškosios filosofijos esmę, geriau suprasime ir emocinę jos karo metų, ryškiausio jos poetinės vizijos tarpsnio, lyrikos įtampą. Tą beveik stabmeldišką, biblinę („akis už akį, dantis už dantį“) neapykantą fašizmui:

Būkit, žmogžudžiai, prakeikti
Rytmetėlį ankstų!
Būkit prakeiksmu prakeikti,
Peržengę mūs slenkstį!

Būkit motinų prakeikti
Už nekaltą kraują!
Tegu maras jus, prakeikti,
Nuo žemelės rauja!

Bet užtat kiek meilės posmuose tiems, kas gina tėvynę. Tai vis tos pačios liaudiškosios filosofijos atgarsiai. Tarsi liaudies dainos skamba poetės karo metų eilėraščiai – nors imk ir dainuok:

Sakalai broleliai – kur jūs?
Girios ąžuolėliai – kur jūs?
Ar šaltoj smiltelėj trūnit?
Girios glūdumėlėj tūnit?
Arba:

Aš milinę velkuos...
Gruodas karo laukuos, –
Priešų kraujas į gruodą sušalęs...
Mūs broliukai miškuos,
Partizanai miškuos...
Partizanas ir tavo tėvelis.

Reikėjo begalinio tikėjimo, kad tomis juodomis karo dienomis, kai „didelis likimas“ dar nebuvo visiškai aiškus, būtų pasakyti tokie žodžiai:

Nepraeis čia priešo tankai!
Čia jiems tikras kapas bus!

Poetinėje vizijoje pasirodo vėl ta pati sopulingoji medinė madona – šį kartą viršum karo griuvėsių ir kruvinų apkasų. Amžinoji motiniškos tragedijos tema persekioja poetę. Nes tai amžina filosofinė gyvenimo ir mirties tema. Poetė kūdikio lūpomis klausia:

Pasakyk, mamute, kodėl žemė tyli?
Kodėl tyli žemė dieną ir nakčia?
Žvaigždėms nesiskundžia, saulei neprabyla,
Kad krūtinę slegia jai sunki kančia.

Ir madoniškai nusišypso:

Kas gi užuolaidą judina lango,
Kieno balta rankelė?
Saulytė savo brolelį brangų
Sauliuką iš miego kelia.

Tokie jausmai karo, to „visuotinio sužvėrėjimo“, metais? Motinos jausmai? Ne tik. Humanistinė filosofija. Humanizmo jausmas. Paprasto liaudies žmogaus širdyje jis kaip amžinosios ugnies liepsnelė, bešildanti net juodžiausiomis dienomis.

Toli nuo Lietuvos, atsidūrusios fatališkoje situacijoje, didžioji mūsų poetė dar labiau išgražino josios paveikslą savo poetinėje vizijoje, kur melsva vilties gėlelė, kur čiurlioniški baltojo miesto miražai:

Vilties gėlelė į saulę stiepės,
Jos nepakando rudenio šalnos.
Pučia ir pučia vėjas iš stepės, –
Pustė supustė pusnynų kalnus.

Kaip juos išbristi, kaip juos išplaukti?
Pavasarėlio kaip besulaukti?
Juodasai varne, vėjo broleli,
Duok savo sparną, juodą sparnelį:

Dieną ir naktį, tartum šešėlis,
Skrisiu ir skrisiu, niekur nesėsiu.
Kur baltas miestas, kur Nemunėlis,
Ten aš nutūpsiu, ten pailsėsiu.

Poetinė vizija inkrustuojama nostalgiškais gintariniais sapnais ir troškimais:

Daug mėnesių karo praėjo,
Dienų daug – lyg tankai sunkių.
Aš dieną ir naktį ilgėjaus
Saulelės tavo akių.

Lyg vakar –prie kiemo vartelių...
Žvilgsniu palydėjai mane...
Nė karto, nė vieno kartelio
Tavęs neregėjau sapne.

Ateik! Nekalbėk, būki rūstus,–
Aš džiaugsiuos tavim ir tokiu.
Gimtinės oro man trūksta,
Saulelės tavo akių.

Sprogsta bombos. Sprendžiamas gimtojo krašto likimas. O poetės balse – jokios panikos. Priešingai – tvirtas tikėjimas, madoniška ramybė. Niekur nesusidrumsčia jos mintis ir poetinė nuotaika. Šitaip susikaupus ir tokiu balsu kalbama tik malda. Čia ir poezija, ir kažkas dar daugiau. Čia poezija perauga į tikėjimą, poetinė vizija – į amžinybės, begalybės ir nemarumo viziją. Tokias madonas su malda lūpose ir kūdikiu ant rankų tapė nemirtingi renesanso meistrai (Rafaelio Siksto madona!). Ši Salomėjos Nėries poetinės vizijos dominantė pavadinta labai paprastai ir pradedama žodžiais:

Iš negandingų vakarų,
Audrų, perkūnijų prikrauti,
Lingavo debesų laivai.
Tada graži graži buvai,
Akim tyliųjų ežerų...
Lyg eidama linelių rauti.

Tą dieną gerai atsimenu: didžioji mūsų poetė labai tiksliai ją pagavo ir užfiksavo. Lietuva, viršum kurios lingavo audrų, perkūnijų prikrauti debesų laivai, žvelgė tarsi linų rovėja į poetę savo tyliųjų ežerų akim. Tylus ir poetės žvilgsnis į Lietuvą. Ji žvelgia madonišku žvilgsniu iš amžinybės ir nemarumo pozicijų: rimtis, dvasinė pusiausvyra, tikėjimas jos akyse. Šią madonišką dvasinę pusiausvyrą jaučiame dar diemedžiu pakvipusiame lyrikos rinkinyje, kuriame poetė su liaudžiai būdingu panteistiniu įsitikinimu kalbėjo apie amžiną, niekada nenutrūkstantį ir nepasibaigiantį gyvenimo siūlą:

Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai. –
O mylimas pavasari, –
Manęs jau neberasi – –

Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga...
Aš diemedžiu žydėsiu – –

Taip faktiškai ir įvyko. Pranašavusi nemarumą Lietuvai, poetė išpranašavo nemarumą ir pati sau.

...Keliaudamas tais takais, kuriais tada išėjome su mokytoja į karą, nė nepajuntu, kaip ranka pati nuplėšia nuo galvos kepurę. Ir, rodos, išgirstu: „Tada graži graži buvai...“ Sustoju. Apžvelgiu mėlynus tolius. Dar žingsnis, kitas. Kažkur – lakštingalos giesmė... Ir pusbalsiu imu niūniuoti. Tada graži graži buvai. Dabar graži graži esi. Ir būsi dar gražesnė...

Ir kažkodėl pajuntu, kad mintys traukia atgal – į praeitį, į karo metus. Nors, žinau, madingiau būtų orientuotis į modernias mūsų amžiaus pranašystes. Vieni pranašauja atskiros asmenybės išnykimą, žmonijos niveliaciją, robotizaciją. Kiti pranašauja ištisų tautų išnykimą. Dar kiti – visos žmonijos išnykimą. O pesimistai pranašauja šiluminę visos planetos mirtį. Mano mokytojai, kurių tarpe buvo ir Salomėja Nėris, nuo jaunų dienų mane mokė pirmiausia elementaraus žmogiškos pareigos supratimo. Kiekvienas žmogus, atėjęs į šį sudėtingą pasaulį, visų pirma turi atlikti savo nacionalinę pareigą. Kartu ir savo bendražmogišką pareigą. Nes jeigu jos nebūtų, jeigu žmogus savo asmeniškų interesų nederintų su nacionaliniais, o nacionalinių su bendražmogiškais, žmonių giminė niekada nepasiektų jokios santykių harmonijos. Žmonės taip turi tvarkyti savo nacionalinius interesus, kad jie nepakenktų nacionaliniams kitų žmonių ir universaliems visų žmonių interesams. Gėris, tiesa ir grožis pasiekiami tik bendromis visų jėgomis. Reikia įveikti fatališką požiūrį ir mesti į tautos likimą energingesnį žvilgsnį. Jeigu mums užtenka prometėjiškos drąsos, mes turime ir prometėjišką ugnį panaudoti ne naikinimui, o kūrimui. Kryptis – iš Nebūties į Būtį! To mane mokė mano mokytojai. Aišku, ir Salomėja Nėris. Ir ne tik mokyklos klasėje, mokė ir gyvenime.

Karo metais Salomėja Nėris įteikė leidyklai eilėraščių rinkinį, pavadintą „Krintančios žvaigždės“. Pavadinimas aiškus ir prasmingas, ypač karo metais. Beje, ir liaudiškas: nukrito žvaigždė – numirė žmogus. O kiek karo metais krito žvaigždžių! Krito, krito ir krito. Atrodė, niekada nesibaigs šitas žvaigždžių lietus. Rinkinio idėja suprantama. Mes žinojom: pavojus didelis, net labai didelis. Bet nacionaline katastrofa netikėjom. Leidykla šiaip jokių pastabų poetei neturėjo, rinkinį buvo nutarta išleisti. Tiktai kažkuris iš nedidelio būrelio rašytojų, susirinkusių vieninteliame leidyklos kambaryje, suabejojo knygos pavadinimu:

– Gaila tų krintančių žvaigždžių, gaila visų, kurie krinta...

Salomėja Nėris tuojau sukluso. Aš varčiau to rinkinio rankraštį. „Dainuok, širdie, gyvenimą....“ pačios poetės buvo atkeltas į priekį. Iš to buvo galima spręsti, kokią reikšmę ji teikė šito eilėraščio minčiai. Todėl nedrąsiai pasiūliau:

– O gal taip ir visą rinkinį pavadinti?

– Neblogas, bet per ilgas pavadinimas,– kažkas vėl suabejojo.

– O kodėl gi ir ne? – tarė Salomėja.– Kai į širdį beldžiasi mirtis, jai reikia įsakyti dainuoti gyvenimą...

Eilėraščių rinkinys ir išėjo taip pavadintas –“Dainuok, širdie, gyvenimą“. Šis pavadinimas iš karto tapo mūsų kareivių paroliu fronte. O ilgainiui ir visos mūsų tautos nacionaliniu paroliu. Nes kito nacionalinio tikslo mes ir neturime. Todėl ilgai ilgai -–

Dainuok, širdie, gyvenimą:
Padangę saulėtą ir gryną,
Ir debesėlį, vėjo genamą,
Ir smėlio taką per pušyną.

Aš nežinau mūsų poetiškos tautos poezijoje gražesnių, švelnesnių ir jautresnių žodžių. Ką geresnio už gyvenimą galėjo palinkėti savo tautai jos poeto širdis? Manau – nieko. Nedaug surasime pasaulyje poetų, kurie visą jiems dovanotą meilės jausmą bus atidavę savo tautai – kaip mūsų didžioji Salomėja Nėris. Prisimenu ją ir kartu visada prisimenu Sofoklio tragiškąją Antigonę, pasakiusią: „Ne neapykantai, bet meilei gyvenu“. Tą patį galėjo pasakyti ir mūsų Salomėja Nėris, kurią visa Lietuva jau vadina Lakštingala.

Šaltinis: E. Mieželaitis. Raštai. T. 6. V., 1984, p. 511-546.