Jau alkohlikas? Ne, jokiu būdu!

Autorius: Petras Dargis Šaltinis: http://petrasdargis.lt/rasinia... 2018-01-22 22:42:27, skaitė 2601, komentavo 1

Kada jau alkoholikas, kada dar ne?

Apie tai su kolega kalbėjome gerą valandą. "Kaip tu žiūri į alkoholizmo testus?" - jis klausė manęs.

Aš, tiesą sakant, apsieinu vienu vieninteliu labai paprastu testu. Bet psichiatrai, pasirodo, yra prikūrę sudėtingesnių. Štai vienas duoda tokias išvadas: rizika maža, rizika didoka, rizika didelė... Nuo ko ta maža rizika? Na, žmogus retsykiais išgeria malonumui, bet nedažnai, ne dažniau kaip per savaitę sykį... Stop!

Geria jis malonumui?

Dabar bėkime prie narkomanų. Kas, mūsų akimis, yra narkomanas? Tas, kuris vartoja narkotikus? Ne, ne visai! Kai mano tėvas sirgo vėžiu, aš jam suveikdavau tokių sunkiai gaunamų vaistų nuo skausmo. Tai buvo narkotikai. Gryniausi narkotikai, kurie slopino skausmą. Ar mano tėvas buvo narkomanas? Žinoma, ne! Narkotikus jis vartojo tiktai nuo skausmo. Jokio kaifo jis nesiekė ir nejautė.

Tai kas yra narkomanas? Tikriausiai toks žmogus, kuris narkotikus vartoja dėl malonumo? Taip, su tokiu narkomanijos apibrėžimu sutinka visi mano pažįstami alkoholikai.

- Tai kas yra alkoholikas? - klausiu aš jų tuoj pat.

Kiti tuoj įsižeidžia:

- Tai tu mane lygini su narkomanu?

O kodėl ne? Aš suprantu, kad narkomanas alkoholiko akimis yra padugnė. "Išgerti išgeriu, bet į veną nesikalu!" - tvirtina alkoholikas. Narkomanas kalba lygiai taip pat. "Taip, įsikalu dozę, - prisipažįsta jis. - Bet nesivartau patvoriuose kaip koks alkoholikas!"

Nuo šitos kalbos jie abu dar panašesni. Bet visgi...

Narkomanas - žmogus, kuris malonumui vartoja narkotikus. Alkoholikas - žmogus, kuris malonumui...

- Ne, ne! - protestuoja žmogus. - Jokiu būdu! Atlikau testą, žinau - aš dar ne alkoholikas!

Patogus dalykas yra psichiatrų testai.

Taip, ne visi alkoholikai įklimpę vienodai. Klimpsta visi, tik laiko klausimas, kada pasiners ligi ausų. Vienas kol kas spėjo įklimpti mažiau, kitas įbridęs iki daugiadienių. Bet klimpsta abu, jie abu jau alkoholikai.

Kur ta riba, nuo kurios viskas prasideda?

Riba - tai malonumas. Nė vienas žmogus negimė alkoholiku. Alkoholio mums nuolatos patenka į kūną. Parūgę vaisiai, jų sultys, raugintas pienas, netgi duonos tešla turi alkoholio. Rūgimas - tai CO2 ir C2H5OH gamyba. Netgi mūsų pilve, kai rūgsta maistas, gaminasi alkoholis ir anglies dvideginis. Tai negi mes alkoholikai?

Kaip tik atvirkščiai! C2H5OH yra nuodinga medžiaga, ir evoliucija mums įtaisė apsaugą. Organizmas skaido ir šalina lauk nuodingąją medžiagą. Šlapimu, prakaitu ir net per plaučius. Netikėkit alaus alkoholiku, kad jis alų geria atsigėrimui. Alkoholis - labai stiprus dehidrantas, išgėrus jo, suaktyvėja inkstai ir varo skysčius lauk, tokiu būdu išplaudami iš organizmo alkoholį. Kai buvau alkoholikas, per vakarą įveikdavau šešis bokalus alaus. Šešis vandens bokalus niekaip neįveikčiau. Tikriausiai visas sutinčiau. Arba viską išvemčiau.

O kuris iš pradžių nevėmėme nuo alkoholio? Organizmas gynėsi kaip įmanydamas. Kitiems netgi paleido vidurius. Tai normali organizmo gynybos reakcija.

Aišku, tada malonumo nebuvo. Pirmoji taurelė visiems buvo šlykšti. Kaip ir pirmasis užtrauktas dūmas. Bet susiraukę gėrėme, pasibjaurėdami rūkėme. Arba mus vertė ("koks tu vyras, kad negali išgerti?"), arba patys skubėjome būti tikrais vyrais tarp alkoholikų.

Ir štai vieną dieną pajutom, kad to bjaurumo nėra. Jau galim išgerti daugiau. Organizmas jau nugalėtas ir nebegali priešintis. O tas svaigulys galvoje, kuris iš pradžių atrodė šitoks baisus, dabar toks visiškai nieko. Sakyčiau, net malonus svaigulys.

Tikrai malonus?..

Valio, aš jau alkoholikas! Bet niekas šitaip nesako. Sako: jau vyras, jau normalus žmogus. Visiškai normalus. Juk negeri vienas, negeri be užkandos ir tostų. Tu lygiai toks pat, kaip ir visa aplinka, kaip ir visi, kurie išgeria malonumui.

Vieni malonumui išgeria, kiti malonumui įsikala. Koks skirtumas? Aš apie 30 metų malonumui gėriau ir malonumui rūkiau.

Pažįstu žmonių, kurie taip ir nepasiekė malonumo ribos. C2H5OH jiems liko bjaurus, netgi baisus.

- Išgeriu dėl kompanijos, bet daug negaliu gerti, - sako man viena moterytė. - Man tuoj galva svaigsta...

Mane suima juokas.

- Ko tu juokiesi?

- Kaip tik dėl to svaigulio žmonės prageria pinigus, darbą, karjerą, šeimas! Tas svaigulys - tai malonumas.

- Svaigulys - malonumas? - ji šito negali suprasti. O aš suprantu. 30 metų žinojau tą malonumą.

Mano mama neišmoko gerti degtinės.

- Kaip žmonės geria tą brudą? - sakydavo ji pauosčiusi.

Į senatvę naminio obuolių vyno ji paragaudavo. Sakė kažkoks daktaras, tikriausiai koks alkoholikas, kad nuo sklerozės gerai. Vynas ne toks stiprus, šlykštus alkoholio skonis užmaskuotas raugintomis obuolių sultimis ir cukrumi. Tai daug lengvesnis ir alkoholio pramonės puikiai taikomas kelias link didesnių alkoholio dozių. Jei mano mama būtų gyvenusi ilgiau nei 101 metus, gal būtų spėjusi patirti iš alkoholio ir malonumą. Bet nepatyrė, sakė, kad alkoholis - brudas.

Taigi malonumas - alkoholizmo riba.

Dabar nuo tos ribos pamažu grįžkim atgal. Štai metame gerti. Metame sąmoningai - ne dėl to, kad privertė aplinkybės, kad neturim iš ko, kad susilažinom. Kažkas atsitiko, ir mes supratom, kad vynas, šampanas, degtinė, alus, brangiausi konjakai - tai vis tas pats C2H5OH - labai stiprus, gyvenimą griaunantis nuodas. Tai pagirios, skausmas, nerimas, gėda, baimė, nusivylimas, mirtis. O mes nenorim žudytis.

Nenorim žudytis - nesiekiam nuodo. Viskas labai paprasta. Man nereikia kankintis, žiūrint į virvę ir gabaliuką muilo. Jokio noro, žiūrint į žiurknuodžius. Jokių kvailų minčių prekybos centre prie gėrimų skyriaus. Jau nesvarbu, kiek visa tai kainuoja.

Ar tai - nusiteikimas, tik psichologija? Ar jau truputėlį daugiau? Klausimas apie fiziologiją - ar gali organizmas grįžti į tuos senus laikus, už tos malonumo ribos, kai jis dar įstengė gintis nuo C2H5OH?

Seni alkoholikai mėgsta kartoti vadinamųjų psichologų dogmą: ne, niekada!

- Visos priklausomybės ligos yra nepagydomos. Taigi, jei buvai priklausomas, tai ir liksi, tik laiko klausimas, kiek išliksi blaivas ar nekaifuojantis, - tvirtina internete anoniminis alkoholikas. - Jeigu rūkei 20 metų, tai visai nesvarbu, kad nerūkai 15. Nuo pirmo užtraukto dūmo tu vėl - užkietėjęs rūkorius.

Taip kalba žmogus, kuris dar tiki C2H5OH malonumais, juos nuolatos prisimena, susitikęs pasidalija su anoniminiais savo draugais. Ir kenčia be tų malonumų, skaičiuoja dienas tarsi kalėjime.

Anoniminiai alkoholikai netgi įsikalė dogmą, kad kentėti reikės visą gyvenimą. Alkoholis jų supratimu nėra blogai, visa bėda, kad jie nebegali gerti. Taigi blaivi, sveika galva - jiems tarsi kokia neįgalumo forma.

Gal jie iš tiesų teisūs? Imkim, patikrinkim.

Kaip jau sakiau, rūkiau apie 30 metų. Neapsikentęs mečiau. Ir štai Egipte padavėjas pasiūlo kaljaną. Kodėl nepabandžius?

Žinoma, pabandžiau. Ir kaip?.. Manyje pabudo užkietėjęs rūkorius?

Manyje pabudo ne rūkorius, bet šleikštulys! Tas pats bjaurus skonis, kurį patyriau prieš daugelį metų, pirmą sykį užtraukęs suktinę iš kaimyno darže pavogtų tabako lapų. Taip, ta pati bjaurastis, kaip ir tada, kai surūkiau iš dėdės pavogtą pirmąjį popirosą. Tegu velniai!..

Su alkoholiu bene kitaip?

Užtenka arbatinio šaukštelio meškinio česnako ar bičių pikio spiritinio užpilo, ir gaunu į galvą. Greitai praeina, bet koks nemalonus svaigulys. Tas patas svaigulys, kuriam prieš kokius 20 metų reikėdavo gero bokalo stipraus alaus ir kuris būdavo toks malonus!

Ir kaip man galėjo tada patikti?..

Tai štai - malonumo riba. Visai čia pat. Vienu metu buvau atsidūręs už jos. Nuodas buvo tapęs malonumu. Dabar sugrįžau atgal. Organizmas C2H5OH ir nikotiną vėl atpažįsta kaip nuodą. Ar galėčiau grįžti atgal į alkoholiko būvį? Aišku, galėčiau. Galėjau tada, kodėl negalėčiau dabar? Malonumo riba - tai juk ne kinų siena.

Bet nežinau, kokio velnio eiti atgal. Tada skubėjau užaugti, siekiau tapti tikru vyru. Dabar turėčiau siekti baisių pagirių, kosulio, nerimo, gėdos, baimių?..

Gal aš - kokia išimtis, koks fenomenas? Pažįstu kelis tokis kaip aš - buvusius rūkorius, buvusius alkoholikus. Ne anoniminius - buvusius, tuos, kurie grįžo atgal už malonumo ribos. Jų malonumas - čia, kur švari galva, kur protas švarus, kur išsivalę plaučiai ir smegenys. O ten - bjaurastis. Nuodai - tai toks nemalonus fizinis pojūtis.

Štai jums ir visas testas.