Partokratija kaip politikos imitacija

Autorius: Algimantas Rusteika Šaltinis: http://www.propatria.lt/2018/0... 2018-03-21 12:06:03, skaitė 1253, komentavo 1

Sąjūdis davė ne tik savo valstybės – tautos namų, bet ir laisvės, tiesos ir šviesos pažadą. Tikėjome pasiekti demokratijos, valdančiųjų klasės privilegijų likvidavimo, teisių ir galimybių lygybės, tačiau tai buvo tik kelio pradžia. Visų tautybių, tikėjimų ir pažiūrų Lietuvos žmones suvienijęs teisingos Lietuvos tikslas buvo greitai palaidotas visuotinėse turto ir valdžios dalybose.

Privatizacija, vietose vykusi kontroliuojant nusikalstamoms struktūroms, sudarė sąlygas legalizuoti nešvarius pinigus, kompartijos, komjaunimo, KGB turtą ir slaptas lėšas, direktoriai su savo aplinka išsidalino valstybines įmones, kurių turtas įkeistas ir po bankų bankrotų pradangintas. Dauguma didžiųjų infrastruktūros bendrovių buvo privatizuotos pusvelčiui. Kabinetinės liustracijos spektaklis leido senajai nomenklatūros gvardijai sėkmingai persikelti į dabartį ir užimti reikšmingas pozicijas atkurtoje valstybėje. Elitų kaita, būtina esminei visuomenės permainai, neįvyko.

Naujoji politinė klasė, finansinės, žiniasklaidos ir verslo interesų grupės sukūrė politinę sistemą, uždarytą nuo žmonių, kurios tikslas – bet kokia kaina išsaugoti susikurtą padėtį. Valdžią paeiliui dalinasi elitų karuose susiformavę ir partijomis pasivadinę politinės grupuotės, neturinčios jokios visuomenės saviorganizacijos iš apačios istorijos, o išskyrus išvykas šventėms pas gimines – ir ryšių su realiu žmonių gyvenimu.

Politinio gyvenimo ir politikos Lietuvos tikrovėje nėra, nes nėra politinių partijų. Deklaratyvios šių imitacinių darinių programos, juolab reali veikla niekuo iš esmės nesiskiria – tai tik valdančiojo elito frakcijos, įgyvendinančios atskirų grupuočių lyderių asmeninės karjeros interesus. Rinkiminių pažadų brošiūrėlių praktiškai niekas, net patys „partijų“ nariai neskaito, o realūs politiniai veiksmai neatitinka jokios partinės ideologijos, kurios, taip pat nėra – tik pavadinimai.

„Kairieji“ paslaugiai vykdo stambiojo kapitalo pageidavimus, „dešinieji“ apkrauna verslą ir žmones vis naujais mokesčiais, „centristai“ nedaro nieko, o rinkiminius pažadus užmiršta visi nenorą veikti teisindami ankstesnės valdžios problemų paveldu ir opozicijos trukdymais. Gyvenama iliuzijoje, kad galima nieko nekeisti ir remiantis patirtimi, kai daugybę kartų pavyko išvengti rimtų sprendimų juos imituojant ir apkvailinant žmones, tikimasi, kad imitacijos ir apkvailinimai pavyks ir išmušus išbandymų valandai.

Demokratinės procedūros paverstos forma be turinio masėms nuraminti, nes renkamasi iš to, kas jau yra parinkta ir įrašyta į sąrašus. Nei minutei nenutylant lozunginėms kalboms apie rūpinimąsi valstybe, panaudojant viešąją erdvę užvaldžiusią bulvarinę žiniasklaidą ir indoktrinuoto visuomeninio transliuotojo kryptingą propagandą sudarytos sąlygos tų pačių interesų grupių ir asmenų amžinajam gyvenimui politikoje. Sąlygos, kuriose reformos nebeįmanomos.

Rimtesni valstybės atsinaujinimo siekiai apšaukiami kraštutinumais, nors dėl kraštutinių pažiūrų ir judėjimų įtakos augimo visada kalta valdžia, radikalizmas – neišvengiama politinio elito išsigimimo ir neveiklumo pasekmė. Balsams nusiurbti prieš rinkimus inspiruojami politiniai, kontroliuojami naujadarai, siunčiamos vis naujos gelbėtojų bangos, o spontaniški visuomenės judesiai teisėsaugos išardomi arba įtraukiami į sistemą perimant jų valdymą.

Politinis elitas nei reikšmingų idėjų, nei jas realizuojančių asmenybių nebegali generuoti, susiklosčiusi sistema kuria vis naujas problemas, nė vienos jų nesugeba išspręsti ir pati tapo didžiausia valstybės problema. Galintieji priimti lemiamus sprendimus esminių permainų niekada nedarys, nes tai nenaudinga jų ir jų aplinkos susikurtai padėčiai, o siekiantieji sprendimų yra nuo politinės sistemos atkirsti. Politinės sistemos reformos būtinybės suvokimas ir svarstymas visuomenėje, kuris būtų tikrąja, svarbiausia ateinančiųjų metų idėja Lietuvai, sėkmingai užblokuotas ir nevyksta.

Realios išorinės grėsmės panaudojamos vidaus propagandinei isterijai, skirtai oponentams užčiaupti. Politiniams tikslams pasitelkiama teisėsauga, ikiteisminių tyrimų duomenimis ir slaptomis pažymomis maitinama žiniasklaida organizuoja nepabaigiamas skandalų ir kompromatų kampanijas. Politiniam elitui ir jo maitinamajai terpei pavojinga kritika, iniciatyvos, informacija nutylimos ar apšaukiamos valstybei pavojinga, priešiškų jėgų inspiruojama veikla, o kritikos autoriai paskandinami patyčiose.

Skatinamas imitacinis, lojalusis pseudopilietiškumas valdiškoms iniciatyvoms ir atskirų grupuočių interesams paremti. Nepakantumo blogybėms pretekstu inicijuojamas tarpusavio skundimas, nepaliaujama raganų medžioklė atnaujino baimę savarankiškai mąstyti ir kritiškai, viešai aptarti svarbiausius valstybės skaudulius ir ateitį. Nuosekliai kuriama susvetimėjimo ir įtarumo atmosfera, fragmentuota tarpusavyje supriešintų žmonių visuomenė, kuri paklusnesnė ir lengviau valdoma, tačiau nepajėgi priešintis jokioms grėsmėms.

Vis intensyvėjantys bandymai paaiškinti kiekvieną visuomenės problemą ir valdžios neįgalumą praeities įtakomis tėra noras užmaskuoti tikrąsias sunkumų priežastis ir realius kaltininkus. Permanentinis karas su tuo, ko nebėra, – dar viena veiklos imitacija ir politinės impotencijos maskuotė. Nepabaigiami bauginimai sovietinėmis šmėklomis liudija tik jos iniciatorių siekį patiems pasislėpti nuo savo praeities ir dabarties baimes.