XXI amžiaus kolūkiai: kaip Izraelio kibucams iki šiol pavyksta neišsižadėti socializmo?

Autorius: Anonimusas Šaltinis: https://www.15min.lt... 2018-04-21 18:20:27, skaitė 855, komentavo 4

Iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikius. Šis šūkis daliai Izraelio gyventojų neatrodo tik naivi utopija. Kai kurios žemės ūkiu užsiimančios bendruomenės Izraelyje, vadinamieji kibucai, vis dar nuosekliai laikosi socializmo principų. Šiuose kibucuose nuosavybė bendra, o uždirba jų nariai vienodai, nesvarbu, ar yra vadovai, ar melžėjai. Tik, skirtingai negu TSRS, čia žmonės tokį gyvenimą renkasi savo noru.

Portalo 15min žurnalistas kartu su moksleivių delegacija iš Lietuvos lankėsi Deganijos B kibuce – viename iš keliasdešimties Izraelyje dar išlikusių kibucų, kuris vis dar priešinasi kapitalizmo įsitvirtinimui. Net jei per vargus iš „socialistinio rojaus“ pasprukusiems lietuviams tai skamba keistai, patys kibuco gyventojai savo gyvenimo nenori keisti į jokį kitą.

XXI a. kolūkis

Žodis „kibucas“ hebrajų kalba reiškia „susirinkimą“ ar „sambūrį“. Šiuo žodžiu vadinamos Izraelyje egzistuojančios po keliasdešimt ar kelis šimtus narių turinčios dažniausiai žemės ūkiu užsiimančios bendruomenės, kuriose žemė, būstai ir gamybos priemonės nariams priklauso bendrai.

„Kibucas – žmonės, kartu gyvenantys bendruomeninį gyvenimą, kurie dalinasi įvairiais dalykais. Visgi mes nesame tiesiog kaimas. Nėra taip, kad čia visi ūkininkai, mes darome daug daugiau“, – delegacijai iš Lietuvos pasakojo maždaug 40 metų vyriškis Eidanas, trečios kartos „kibucnikas“, čia gimęs ir praleidęs visą gyvenimą.

Vaikštant po kibucą, kyla įspūdis, kad esi labai gražiai sutvarkytame kaime. Bendruomeninį vietinių gyventojų požiūrį išduoda tik kai kurios smulkmenos – didžiulė bendra valgykla, bet kur palikti ir neprirakinti dviračiai. Ir turistams skirtas pastatas, kuris vadinasi „Pionierių namai“.

Ugniaus Antanavičiaus nuotr./Kibuco svečių namai, vadinamieji „Pionierių namai“

Kibucą supa didžiulis įvairių vaismedžių sodas, jo teritorijoje rasti galima ir didžiulį ūkį su šimtais karvių ir dešimtimis traktorių. Jei kolūkiai egzistuotų XXI a., jie atrodytų taip. Galeriją iš kibuco išvysti galite žemiau.

Egzistuoja beveik šimtą metų

Deganijos B kibuco kaimynas ir pirmtakas Deganijos A kibucas veikti pradėjo 1910 m. Tai buvo pirmasis kibucas Izraelyje, atsiradęs gerokai iki 1948 m. susikuriant Izraelio valstybei. Deganijos B kibucas įsikūrė 1920 m. Už dviejų metų jis švęs savo šimtmetį. O Eidano seneliai čia iš Lenkijos atvyko 1933 m. Jo tėvai jau gimė kibuce. Gimęs ir augęs kibuce, Eidanas ir pats tiki prigimtine žmonių lygybe.

„Mes tikime idėja, kad visi žmonės lygūs. Niekas mums nevadovauja. Mes esame visiška demokratija, visi sprendimai yra priimami balsuojant. Tai puiki vieta gyventi“, – sako Eidanas.

Su juo Izraelyje sutiktų ne visi. Nors kibucai suvadino labai svarbų vaidmenį kuriantis ir vystantis Izraelio valstybei, XXI a. visuomenėje tiek jų prestižas, tiek reikšmė Izraelio visuomenei po truputį menksta, o daugelis kibucų yra priversti keistis, vykdyti privatizaciją ir veikti rinkos ekonomikos sąlygomis.

Eidano teigimu, iš 274 kibucų, veikiančių Izraelyje, tik apie 40 išlieka kibucai tikrąja to žodžio prasme – žemė ir nuosavybė vienodai priklauso visiems kibuco nariams. Deganijos A kibucas irgi pakeitė veiklos formą. Bet Deganijos B kibucas kol kas atsispiria globalizacijos atneštiems visa talžantiems permainų vėjams – čia vis dar tikima prigimtine žmonių lygybe.

„Šis kibucas vis dar yra bendruomeninis. Bet dauguma dėl ekonominių aplinkybių tokie nebėra. Nes tam, kad kibucai veiktų, reikia pinigų. Paradoksas – tik patys turtingiausi kibucai yra gali sau leisti likti socialistiniais. Ne tokie turtingi kibucai turi keisti savo veiklos principus“, – pasakojo Eidanas.

Kuo pasireiškia socializmas? Kiti kibucai savo nariams moka atlyginimus. Deganijos B kibucas – ne. Visi kibuco nariai kas mėnesį „į rankas“ gauna vienodą pinigų sumą – vadinamąjį „biudžetą“. Ši suma lygi maždaug 970 eurų. Kiekvienas kibuco narys gauna lygiai tiek pat – nepriklausomai nuo jo dirbamo darbo.

O kaip tuomet, jei nori būti kibuco nariu, bet norimos profesijos darbo kibuce tiesiog nėra? Tuomet gali dirbti už kibuco ribų, tačiau atlyginimą turėsi atiduoti kibucui. Taisyklės galioja visiems, net aukščiausius postus užimantiems politikams.

Štai 1963-69 m. Izraelio ministru pirmininku buvo Levi Eshkolas, kilęs iš Deganijos B kibuco. Jo atlyginimas atitekdavo kibucui, o jis gaudavo tą patį „biudžetą“, kaip visi kibuco nariai.

Ugniaus Antanavičiaus nuotr./Kibuco gatvė

„Šiandieniniame kibuce, jei esi gamyklos vadovas, mėnesio gale gausi tokį patį biudžetą kaip tas, kuris dirba kibuco valgykloje. O jei dirbi ne kibuce, visi tavo uždirbti pinigai atitenka kibucui. Ir tu vis tiek gausi tokį patį biudžetą kaip kiti kibuco nariai. Žmonėms čia patinka taip gyventi. Jie sako: tu nesi vertas daugiau negu aš, ir atvirkščiai. Jei vienas kibuco narys dirba Izraelio ministru pirmininku, o kitas laukuose augina maistą valstybei, kas yra geresnis? Nei vienas. Jie abu vienodai svarbūs. Abiejų darbai vienodai svarbūs ir jie gauna vienodai“, – dėsto Eidanas.

„Kvepia kaip komunizmas? Bet taip nėra. Koks esminis skirtumas tarp mūsų ir komunizmo? Mes visi čia esame savo valia. Gyvenimas kibuce neturi nieko bendro su valdžios norais. Visi, kurie čia gyvena, kibucą laiko savo namais. Kibucas priklauso kiekvienam jo gyventojui. Visi sprendimai priimami demokratiškai. Niekas už mus nenusprendžia, ką ir kaip daryti. Tai visiškai kitaip negu komunizmas. Bet tiesa, kad mes gyvename kaip komuna“, – priduria jis.

Eidanas pabrėžia, kad kibucas visų narių įplaukų nekontroliuoja ir neklausia jų, kam jie leidžia pinigus.

„Mes suprantame, kad negalima visų žmonių išlaikyti vienodame turtiniame lygyje. Jei turi turtingą senelį, kuris tau duoda pnigų – puiku. Mes nieko tau nesakysime. Kiekvienas narys turi savo banko sąskaitą. Mes visi turime kreditines korteles“, – sako Eidanas.

Pasak jo, kadangi kibuco nariai visą biudžetą, kurį gauna, gali skirti asmeniniams poreikiams, susitaupyti atostogų kelionei į užsienio šalį ar naujam mobiliajam telefonui yra ne taip ir sunku.

„Kibuco gyventojai neinvestuoja daug pinigų į nuosavybę, į didelius namus, tai mums nėra labai svarbu. Daugelis mūsų su pinigais daro tai, kas juos daro laimingus. Juk, galų gale, ir namai, kuriuose mes gyvename, priklauso ne mums. Jie priklauso kibucui. Ir mums tai nekelia problemų“, – sako Eidanas.

Ugniaus Antanavičiaus nuotr./Kibuco būsto prieškambaris

Atranką vykdo kruopščiai

Šiuo metu Deganijos B kibucas turi apie 250 pilnaverčių narių – „kibucnikų“. Pirmenybė tapti kibuco nariais teikiama esamų „kibucnikų“ vaikams. Ilgą laiką naujų narių iš šalies kibucas apskritai nepriėmė – esamų narių atžalų užtekdavo, kad vyktų natūralus atsinaujinimas.

Tačiau vis daugiau jaunimo nebenori gyventi kibuce, ir kibuce prasidėjo gyventojų senėjimas: tai lėmė, kad neseniai į kibucą buvo priimta ir 30 jaunų šeimų, anksčiau neturėjusių ryšių su Deganijos B kibucu. Ateityje į kibucą gali būti priimta ir daugiau naujokų, bet tai daroma po griežtos atrankos. Norintys tapti kibuco nariais turi dalyvauti atrankos pokalbiuose, o tada dėl jų priėmimo balsuoja bendruomenė.

„Mes nepriimame bet ko, nes turime galimybę būti išrankūs ir priimti tik tuos, kuriuos norime. Ieškome gerų žmonių – kurie neturi įrašų policijoje, nėra nusikaltėliai, tiesiog žmonės, kurie nori gyventi ypatingoje bendruomenėje. Tai svarbiausia. Visa kita smulkmenos. Mes nekreipiame dėmesio, ar žmogus žydas, ar ne, mums nesvarbu odos spalva ir lytis. Mūsų požiūris – atviras, ieškome gerų žmonių“, – tvirtina Eidanas.

Kibuce žmogus apsigyventi gali ir netapdamas nariu, bet išsinuomodamas čia būstą. Toks nuomininkas negauna kibuco nario turimų privilegijų – nemokamo švietimo, būsto, sveikatos apsaugos, kas mėnesį duodamo „biudžeto“ ir taip toliau – tačiau ir neturi atiduoti savo atlyginimo kibucui.

Ugniaus Antanavičiaus nuotr./Kibuco ūkyje

„Nebūtina būti kibuco nariu, kad gyventum čia. Gali mokėti nuomą, dirbti už kibuco ribų, gauti atlyginimą ir vis tiek gyventi kibuce. Mums tai tinka“, – sako Eidanas.

Šiuo metu tokių nuomininkų kibuce gyvena apie keturis šimtus. Tad bendras kibuco gyventojų skaičius – apie 650.

Ar pilnavertis kibuco narys gali būti išmestas iš kibuco? Eidanas sako, kad taip, bet tam jis turi padaryti sunkų nusikaltimą – ką nors nužudyti ar panašiai.

„Smurtas kibuce pasitaiko ypatingai retai. Net ir labai karšto kibuco bendruomenės susitikimo metu žmonės išlaikys pagarbą. Pas mus žmonės apskritai ramūs, todėl retas atvejis, kad kažką tektų išmesti. Deganijoje to nebuvo gal dešimt metų“, – sakė Eidanas.

Užsiima daugiausia žemdirbyste

Kokiomis ūkinėmis veiklomis užsiima Deganijos B kibucas? Daugiausia su žemės ūkio susijusia veikla. Čia auga bananai, avokadai, melionai, veisiama daug galvijų ir gaminami įvairūs pieno produktai. Svarbi kibucui ir paslaugų sritis – nemažą kibuco pajamų dalį sudaro tiek pastovūs nuomininkai, tiek atvykstantys turistai. Kai kurie kibuco nariai dirba už kibuco ribų, bet jų atlyginimai atitenka kibucui.

„Situacija yra pakankamai gera, bet negalime sakyti, kad labai gera. Turime nuolat suktis, negalime prisėsti ir atsipalaiduoti“, – sako Eidanas.

Ugniaus Antanavičiaus nuotr./Kibuco ūkyje

Už kibuco vadybą, pasak Eidano, yra atsakingi išorės specialistai, kuriuos kibucas samdo ir moka atlyginimą.

„Mes mokame vadybos specialistams, kad mus administruotų, nes dažnai viduje nerandame žmonių. Bet galų gale visus sprendimus priima kibuco bendruomenė visuotiniame susirinkime. Dėl svarbiausių dalykų nariai diskutuoja ir balsuoja. Nuo jų viskas priklauso. Už mus niekas nepriims sprendimų, tai labai svarbu“, – sako Eidanas.

Anksčiau, prieš septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt metų, tvarka kibucuose buvo daug griežtesnė. Darbai ir funkcijos gyventojams būdavo paskirstomi „iš viršaus“, jie neturėjo daug laisvės rinktis, ką nori veikti. Net vaikai buvo auginami bendrai. Dabar viskas kitaip. Vaikai gyvena namuose su savo šeimomis, o mėgstamas veiklas ir darbus visi renkasi patys.

„Kibucas labai palaiko narių asmenines iniciatyvas ir pagal galimybes stengiasi prisidėti. Jei nariui, pavyzdžiui patinka dresiruoti šunis, ir jis mano, kad iš to gali padaryti biznį – mes jam padedam. Esame atviri eksperimentams, naujovėms“, – sako Eidanas.

Nežino, kiek išgyvens

Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio Izraelyje nauji kibucai nebesikuria. Užsidaro, pasak Eidano, kibucai irgi retai, tačiau daug jų dabar yra labai silpni ir yra priversti ieškoti sprendimų – pavyzdžiui, savo teritorijoje statyti naujus namus ir priimti pašalinius arba mokėti gyventojams skirtingus atlyginimus. Tokių kibucų, pasak Eidano, kibucais tikrąja prasme vadinti jau negalima.

Su Vyriausybe kibucai paskutiniu metu irgi nelabai sutaria. Pasak Eidano, tai lemia politinių pažiūrų skirtumai – dabar Izraelio valdžioje yra dešinieji, o kibucai tradiciškai palaiko glaudžius ryšius su kairiosiomis partijomis, daug jų gyventojų yra kairiųjų pažiūrų. Vos du dabartinio Izraelio parlamento nariai yra kilę iš kibucų.

Ugniaus Antanavičiaus nuotr./Kibuce Izraelyje

„Yra čia ir balsuojančių už dešiniuosius, visi renkasi patys, bet už kairiuosius balsuoja daugiau. O dabar Izraelis labai palinko į dešinę. Netanyahu (Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu, – aut. past.) ir jo draugų idėjos yra priešingos tam, kuo mes tikime. Todėl jie mus nelabai mėgsta, mes nesame potencialūs jų rinkėjai. Todėl kai kuriose srityse vyksta savotiškas rankų lenkimas. Anksčiau pačiai kibucų idėjai iš valdžios buvo daug paramos, dabar to nebėra. Bet stengiamės sugyventi. Samdomės gerus teisininkus, atstovime už save. Nemanome, kad artimiausiu metu Izraelio politinė situacija pasikeis“, – sako Eidanas.

Visgi Eidano teigimu, gyvenimas kibucuose vis dar išlaikė tam tikrą prestižą, nes net ir idėjos oponentai pripažįsta kibucų indėlį į Izraelio vystymąsi.

„Izraelio įsikūrimas, valstybės statybos yra labai susijusios su kibucų veikla. Iš čia kilo daug politikų, daug armijos vadų, kitų svarbių žmonių. Todėl Izraelyje daugelis žmonių vis dar nori turi bent kažkokį ryšį su kibucu – čia gyvenantį pusbrolį, tėvus ar panašiai. Tame liko romantikos“, – sako Eidanas.

Visgi, nepaisant romantikos, iššūkių Deganijos B kibuco tolimesniam egzistavimui kyla daug. Vienas jų yra pritraukti dar daugiau naujų narių, ypač jaunų šeimų – šiuo metu vidutinis kibuco narių amžius yra 58 metai, o anksčiau jis buvo dar didesnis. Daug jaunimo, pasak Eidano, palieka kibucą, nes nori gyventi privačiame būste.

Ugniaus Antanavičiaus nuotr./Namai kibuce

Eidanas sako suprantantis, kad šiuolaikiniame kapitalizmo pasaulyje, kur visi nori turėti kuo daugiau, dažnam žmogui sunku priimti idėją, kad jis jau turi pakankamai ir gali dalintis. Eidanas netgi pripažįsta – jis nemano, kad kibuco idėja egzistuoti gali amžinai.

„Šią gyvenimo formą išlaikyti kainuoja daug pinigų. Kibucas moka už savo narių vaikų mokslus, už sveikatos apsaugą, už gyvenamąjį būstą, už kultūrinį gyvenimą, už tai kad valgykla veiktų. Mes turime gražų baseiną, norime švęsti šventes, norime turėti didelį automobilių parką, skirtą nariams – norime daug dalykų, o jie kainuoja pinigus. Mes nesame pakankamai turtingi, kad taip galėtume gyventi amžinai. Aš manau, kad galų gale nei vienas kibucas nebegalės egzistuoti senuoju, tradiciniu būdu. Viskas pasikeis“, – progmozuoja Eidanas

.Tačiau kol kas Deganijos B kibucas dar gyvuoja ir, bent artimiausiu metu, keistis nežada. Kas patį Eidaną skatina gyventi čia ir kovoti už tai, kad tradicinė tvarka čia liktų?

„Vienas mano darbų kibuce – būti duobkasiu. Aš kasu kapus. Tai normalus darbas, kažkas turi jį padaryti. Noriu jums pasakyti – niekas iš žmonių, kurie atgula į mano iškastus kapus, su savimi nieko nepasiima. Todėl mano filosofija tokia – reikia tiesiog gyventi gyvenimą, koks tau patinka, negalvojant apie pinigus ir daiktus. Puikiai žinote, kad pasaulis dabar yra gana išprotėjęs ir tai, dėl ko esate tikri šiandien, gali nebebūti tiesa rytoj. Todėl „kibucnikai“ mano, kad gyvenimu reikia džiaugtis dabar“, – sako Eidanas.

Savanoriauti gali ir lietuviai

Lietuvos gyventojai, norintys pamatyti kibuco gyvenimą iš arti, gali tapti savanoriais. Izraelyje egzistuoja savanorystės kibucuose programa, vienijanti 27 kibucus. Pagal šią programą atvykti savanoriauti į kibucus gali savanoriai iš 55-ių pasaulio šalių – tarp jų ir Lietuvos.

Savanoriai turi būti 18-35 metų amžiaus, mokėti anglų kalbą. Pasirinktame kibuce jie gyvena 2-12 mėnesių. Per savaitę savanoriai šešias darbo dienas dirba žemės ūkio, pramonės, aptarnavimo arba turizmo srityje – konkretus darbas priklauso nuo pasirinkto kibuco, savanorio įgūdžių, metų laiko ir savanorystės trukmės.

Apgyvendinimu, maitinimu ir kišenpinigiais pasirūpina priimantis kibucas. Daugiau sužinoti apie savanorystę galima čia.

15min žurnalisto kelionę į Izraelį suorganizavo Izraelio ambasada Lietuvoje. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi.