Televizijos įtaka vaikų agresyvumui
Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/televizijos... 2015-03-11 00:29:27, skaitė 4842, komentavo 1
Negatyvus šiuolaikinės žiniasklaidos ir masinės kultūros poveikis vaikams specialistams yra akivaizdus.
1. Šiuolaikinis menas keičia ir deformuoja vaiko psichiką, daro poveikį vaizduotei, programuoja naujas nuostatas ir naujus elgesio modelius. Iš virtualaus pasaulio į vaiko sąmonę įsibrauna melagingos ir pavojingos vertybės: jėgos kultas, agresija, grubus ir nepadorus elgesys.
2. Vakarietiškuose animaciniuose filmuose vyksta susikoncentravimas ties agresija. Daugybę kartų be paliovos kartojamos sadizmo scenos, kai filmuko herojus suteikia kam nors skausmą, užfiksuoja vaikuose agresiją ir skatina atitinkamų elgesio modelių susiformavimą.
3. Vaikai atkartoja tai, ką mato ekranuose, tai identifikacijos pasekmė. Identifikuodamas save su būtybe, kurios iškrypęs elgesys ekrane nėra baudžiamas ir netgi jam nepriekaištaujama, vaikas pradeda jį mėgdžioti ir įsisavina to herojaus agresyvius elgesio modelius. Albertas Bandura dar 1970 metais kalbėjo apie tai, kad vienas televizinis modelis gali tapti milijonų žmonių mėgdžiojimo objektu.
4. Žudydami kompiuteriniuose žaidimuose, vaikai jaučia pasitenkinimą, šitokiu būdu savo mintyse laužydami moralines normas. Virtualioje realybėje nėra žmogiškų jausmų: žudydami ir smurtaudami, vaikai nepatiria įprastų žmogiškų emocijų: skausmo, užuojautos, pergyvenimo. Priešingai – įprasti jausmai čionai iškraipomi ir vietoje jų vaikas patiria malonumą nuo smūgio ir įžeidimo bei savo paties visagališkumo.
5. Agresija animaciniuose filmuose lydima gražių, ryškių vaizdų. Herojai gražiai aprengti arba veikia gražiose patalpose ar tiesiog piešiamos gražios scenos, kuriose vyksta žudynės, muštynės ir kiti agresyvūs veiksmai – tai daroma tam, kad filmukas įtrauktų. Nes jeigu jau susiklosčiusio požiūrio į grožį fone įkišime sadistiškų vaizdų, tokiu veiksmu sugriaunamos jau susiformavusios pažiūros, persiformuoja estetinis jausmas, užgimsta nauja žmogaus kultūra. Ir tokius filmukus vaikams ne tik norisi žiūrėti, bet jie jau imami suvokti kaip norma. Vaikai trokšta jų ir nesupranta, kodėl tradiciškai mąstantys suaugusieji neleidžia jų žiūrėti.
6. Neretai Vakarų animacinių filmų herojai yra bjaurūs ir turi atstumiančią išvaizdą. Kam to reikia? Esmė čionai ta, kad vaikas identifikuoja save ne tik su personažo elgesiu. Imitacijos mechanizmai pas vaikus yra automatiški ir tokie subtilūs, kad leidžia pagauti menkiausius emocinius pokyčius, menkiausias grimasas. Pabaisos yra piktos, bukos ir kvailos. Ir identifikuodami save su tokiais personažais, vaikai derina savo pojūčius su jų veidų išraiškomis. Ir pradeda atitinkamai elgtis: neįmanoma perimti piktos mimikos ir išlikti širdyje geraširdžiu, piktai iškreipti veidą bei šiepti dantis ir tuo pat metu siekti mokslo kaip laidoje „Sezamo gatvė“.
7. Video rinkos atmosfera pilna žudikų, prievartautojų, burtininkų ir kitų personažų, su kuriais realiame gyvenime niekas nebendrautų. O vaikai visa tai mato TV ekranuose. Vaikų pasąmonės dar nesaugo sveikas protas ir gyvenimiška patirtis, leidžianti atskirti realybę nuo išmislo. Viską, ką jis pamato, jam yra realybė, kurią jis įsimena visam gyvenimui. TV ekranas, pilnas suaugusiems būdingo smurto, pakeičia vaikams seneles ir mamas, skaitymą ir prisilietimą prie tikrosios kultūros. Iš čia – emocinių bei psichinių sutrikimų, depresijų, paaugliškų savižudybių, nemotyvuoto vaikų žiaurumo epidemija.
8. Didžiausias televizoriaus pavojus – tai valios ir proto slopinimas, analogiškas tam, kurį galima pasiekti narkotikais. Amerikietis psichologas A. Moris rašė, kad ilgalaikis TV žiūrėjimas, varginantis regėjimą, daro hipnotizuojantį poveikį, sustingdo žmogų, susilpnina jo valią ir dėmesį. Žiūrint televizorių ilgėliau, mirgėjimas ir tam tikras ritmas pradeda sąveikauti su smegenų alfa-ritmais, nuo kurių priklauso sugebėjimas koncentruoti dėmesį, ir dezorganizuoja smegenų ritmiką bei išvysto dėmesio pažeidimo sindromą.
9. Regimosios ir girdimos informacijos srautas, nereikalaujantis susikaupimo ir protinių pastangų, priimamas pasyviai. Laikui bėgant, tai persikelia ir į realų gyvenimą, ir vaikas pradeda lygiai taip pat žvelgti į gyvenimą. Susikaupti kokiai nors užduočiai, daryti protines ar valios pastangas jam darosi vis sunkiau. Vaikas įpranta daryti tiktai tai, kas nereikalauja pastangų. Vaikas sunkiai įsijungia pamokose, sunkiai suvokia mokymosi medžiagą. O be aktyvios protinės veiklos nesivysto nerviniai ryšiai, atmintis, asociacijos.
10. Kompiuteriai ir televizoriai pagrobia iš vaikų vaikystę. Vietoje aktyvių žaidimų, tikrų emocijų pergyvenimo, relių jausmų ir bendravimo su bendraamžiais ir tėvais, vietoje savęs pažinimo per aplinkinį pasaulį, vaikai valandų valandas, o kartais ir ištisomis dienomis sėdi priešais televizorių ir kompiuterį, atimdami iš savęs galimybę vystytis. O tokia galimybė žmogui suteikiama tiktai vaikystėje.
Toliau pateiksime jūsų dėmesiui vaikų neuropatologų ir psichologų rekomendacijas, kaip išsaugoti vaikų psichosomatinę sveikatą.
1. Vaikams iki 3 metų televizoriaus geriau nežiūrėti. O jeigu vaikas patyrė perinatalinę encefalopatiją ar turi traukulius, buvo patyręs kaukolės-smegenų traumas, meningitą, jeigu pas jį padidėjęs jautrumas, pastebima nemiga, ankstyvas atsisakymas miegoti dieną, mikčiojimas – tai ir iki 5-6 metų.
2. Sveiki 3-4 metų amžiaus vaikai prie televizoriaus gali praleisti 15 minučių, 5-6 metų amžiaus – 30 minučių, pradinukai – 1-1,5 valandos du-tris kartus per savaitę.
3. Virtualūs vaizdiniai patraukia ir sukuria psichologinę priklausomybę visų pirma dėl to, kad stimuliuoja nervų sistemos persitempimą ir smegenų ritmų disharmoniją dėl „mirgėjimo“ greičio, ryškumo. Dėl to būtina iš pradžių patiems suaugusiems pažiūrėti animacinius filmukus ir filmus, kuriuos norima parodyti vaikams, atkreipiant dėmesį į tai, ar neišsekina jie nervų sistemos.
4. Iki septynerių metų vaikiška sąmonė neturi apsauginio barjero, ginančio nuo virtualios agresijos, tiktai po 12 metų amžiaus vaikai pradeda mokytis atskirti virtualią ir tikrą realybę. Dėl to nepalikite savo vaiko akis į akį su televizoriumi ar kompiuteriu. Pats jis gintis nuo virtualios agresijos nesugebės.
5. Atsižvelkite į kenksmingą fiziologinį poveikį, kuri daro elektromagnetinis spinduliavimas, sklindantis iš kompiuterio:
- Greitas nuvargimas, susierzinimas, nervų sistemos išsekimas;
- Miego, atminties ir dėmesio sutelkimo sutrikimai;
- Organizmo alerginių reakcijų suaktyvėjimas;
- Pokyčiai kaulų ir raumenų sistemoje;
- Specifiniai pirštų skausmai, dirbant su klaviatūra;
- Trumparegystės progresavimas.
Šiandien tik mes su jumis, gerbiami tėvai, galime apginti savo vaikus nuo tos prievartos, nuo tos destruktyvios ir chaotiškos energijos, kuri braunasi į mūsų gyvenimus ir išsaugoti savo vaikus sveikais, trokštančiais gyventi ir mylėti šį pasaulį.