Kaltės jausmas, kuris galiausiai pražudys žmoniją
Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/kaltes-... 2018-05-30 15:38:49, skaitė 572, komentavo 1
Šiame pasaulyje nėra nieko nereikalingo, viskas turi savo funkcijas. Tame tarpe ir kaltės jausmas. Su juo mes negimstame, jo mes nejaučiame vaikystėje. Mes jo išmokstame. Kai kontaktai išsiplečia ir tenka megzti naujus santykius su įvairiais žmonėmis, pirmas dalykas, kurį tenka išmokti – tramdyti savo impulsus tenkinti troškimus ir poreikius tuojau pat ir bet kokiu būdu.
Mes sužinome, kad jausmai gali būti tokie stiprūs, jog mums jau sunku juos kontroliuoti. Pavyzdžiui, pyktis. Ir tada mes pradedame jų bijoti, imame juos slopinti. Jausmai mus užvaldo, ir kartais tampa visiškai nekontroliuojami. Mes pažeidinėjame kitų žmonių asmeninę erdvę ir padarome jiems žalos, suteikiame skausmo. Kaltės jausmas, kuris padeda tai suprasti, yra visiškai logiška ir pakankamai humaniška tokių veiksmų pasekmė. Tai išties kur kas geriau už tai, jei mums už agresiją paprasčiausiai atkeršytų. Mes irgi patirtume skausmą, tačiau kur garantija, kad iš to pasimokytume?
Galėtume griebtis įvairių dalykų: planuotume atsakomąjį kerštą ir lauktume tinkamos progos. Galėtume pasidaryti išvadą, kad kitus skriausti pavojinga ir tai taptų paprasčiausiu refleksu. Ir būtent kaltės jausmas padeda įveikti šią situaciją, padeda suprasti kitą žmogų ir jį užjausti.
Vaikai turi tai žinoti ir išmokti jausti kaltę. Taip pat jie turi žinoti, kaip galima kaltę sumažinti. Per atgailą ir išpirkimą, senoviškai kalbant. Nesusitvardei, išdaužei kaimynui langus – įstatyk naujus ar kaip nors kitaip kompensuok padarytą žalą. Juk būtent tu nesusitvardei. Būtent tu nemoki kontroliuoti jausmų. Reiškia, reikia mokytis. Tai svarbiausias tėvų uždavinys – išmokyti vaikus. Tačiau ir suaugusieji, kurie neišmoko šito vaikystėje, turi pareigą to išmokti.
Svarbiausias dalykas yra kaltės kiekis ir kokybė. Kaltė gali būti trijų rūšių.
Racionali. Mes ne tobulybės, darome klaidas. Ir tos klaidos turi savo kainą. Galime jaustis nusikaltę sau, kitiems, visuomenei, pasauliui. Jeigu pažeidžiame taisykles (o nežinojimas neišlaisvina nuo atsakomybės) – visiškai normalu jausti kaltę. O jeigu ne – tai jau asmenybės arba psichikos patologija. Visi turime atsakomybę, visi turime laikytis taisyklių. Gyvename pasaulyje, šeimoje, tarp draugų. Visi turime savo taisykles ir pareigas ir privalome jas gerbti. Tai daro mus žmonėmis, būtent dėl to įmanoma egzistuoti šiame pasaulyje. Kaltė – puikus reguliatorius, jeigu ji racionali.
Neracionali. Kai mūsų atsakomybė išsilieja iš krantų. Mes pernelyg daug apžiojome. Atsakomybė turi savo antrą medalio pusę – kaltės jausmą. Pernelyg daug atsakomybės mes galėjome prisiimti, jei reikėjo išgyventi. Pavyzdžiui, tėvai buvo emociškai nebrandūs žmonės ir mes subrendome anksčiau laiko. Tai leido pasijausti svarbiais, suteikė jėgų, visi aplinkui mus gyrė ir galiausiai šitą atsakomybę mes išpūtėme iki begalybės.
O tai reiškia, kad nuolatiniu mūsų palydovu tapo kaltės jausmas. Kažkas atsitiko, sulūžo, kažkas tapo nekontroliuojama (ir nesvarbu, kad visa tai susiję su kitu žmogumi), o mes – spąstuose. Toliau viskas pagal įprastą schemą: kaltė – bausmė – atgaila – išsilaisvinimas ir vėl kaltė… Neracionalią kaltę dažnai jaučia žmonės, kurie dėl specifinio išsiauklėjimo baudžia save apribojimais. Jie apriboja sau džiaugsmą ir pasitenkinimą. Tai labai stipri bausmė. Ir ji neturi nieko bendro su sveiku asketiškumu kaip dvasinio augimo forma.
Iracionali. Kai mūsų didybė ir grandioziškumas peržengia visas žmogiškumo ribas. Tokią kaltę laiko normalia, kai pergyvenama kokia nors netektis. Yra ištisas netekties išgyvenimo etapas – kaltės etapas. Žmogus jaučiasi kaltas dėl artimojo mirties, nors neturi su ta mirtimi nieko bendro. O viskas dėl to, kad jausti kaltę yra lengviau nei jausti netekties skausmą, dėl to psichika pasirenka mažesnę iš dviejų blogybių, prieš panirdama į skausmą. Daugelis žmonių taip ir gyvena su šia kalte, nes beprotiškai bijo skausmo.
Kitais atvejais šita kaltė gali subyrėti užduodant tiesius klausimus apie tai, ką žmogus galėjo padaryti, kad nelaimė nenutiktų. Iracionali kaltė neturi logikos. Atsakomybė čia išpūsta iki kosminio masto.
Kartais iracionalią kaltę galima paveldėti iš tėvų. Dažniausiai nesąmoningai. Pavyzdžiui, mamos iki galo nepergyventa kaltė dėl padarytų abortų gali persiduoti dukrai. O ji savo ruožtu baudžia save nebendravimu su vyrais, kad išpirktų tą kaltę. Kartais bausmė realizuojasi somatiniame lygmenyje ir dukra paprasčiausiai negali pastoti.
Taigi, mums teks išrūšiuoti visas savo kaltes, prieš pradedant jų atsikratyti. O paskui teks atsakyti į dar sudėtingesnį klausimą: ką maskuoja mūsų kaltė?
Jeigu sunku atsikratyti kaltės po to, kai viską išsiaiškinome ir aktyvavome savo vidinį advokatą, ši kaltė greičiausiai neautentiška. Jos uždavinys – paslėpti, užmaskuoti nuo jūsų akių kur kas stipresnį ir skausmingesnį jausmą: praradimo, netekties skausmą, baimę būti paliktam, atstumtam, savęs nuvertinimą o gal ir kažką dar labiau nemalonaus negu tokia įprasta ir nuspėjama, prognozuojama kaltė…