Laiškai iš kaimo. Alyvų žydėjimas: nuo Dainavos iki Žiemgalos

Autorius: Anonimusas Šaltinis: http://ldiena.lt... 2018-06-04 10:33:11, skaitė 603, komentavo 1

Gegužės 6-oji

Balandžio pabaigoje visi sodiečiai kalbėjo apie vėluojantį pavasarį, o dabar jau norisi šiek tiek sustabdyti įsismarkavusį žydėjimą. Kasdien atsirandantys nauji žiedai atrodo labai ankstyvi, kai palygini šios dienos akivaizdžius faktus su ankstesniųjų metų gegužės 6-osios fenologiniais užrašais.

Jau pražydo meškiniai česnakai, o pernai balti jų žiedeliai išsiskleidė tiktai gegužės 16-ąją. Žydi pušys ir kadagiai. Nepaprastai greitai šiemet plinta šiurkščialapės kaulažolės, ir jau reikia jas truputį pristabdyti, kad neužkariautų drėgnõs gurgždžių, česnakų ir sibirinių vilkadalgių pievos Vaikšnoro Ravo žemupyje. Kadaise kaulažolė atkeliavo į mūsų gėlių darželius iš Skandinavijos, ir neturėtume sakyti, kad yra invazinė rūšis, bet... kai augimo salygos gana geros, ji gali įsivešėti kaip agresyvi svetimšalė.

Pats baisiausias atėjūnas mūsų krašte – Sosnovskio barštis. „Žaliasis pasaulis“ rašo, kad jau net Kaune plinta tie baisiai pikti augalai, ir būtent šiame mieste įvyko rimtas seminaras, kurio dalyviai mokėsi kovoti su šiuo atėjūnu. Tiesą sakant, jo net negalėtume vadinti atėjūnu. Pirmiausia Sosnovskio barštis atsirado Kaukaze, tai jau selekcininkų darbas, gamtoje tokio augalo nėra. Tada buvo atsivežtas į Europos šiaurę, nes buvo galvojama, kad Jaroslavlio ir net Archangelsko srityse jis galėtų augti kaip silosinė kultūra. Iš ten jį parsivežė Lietuvos bitininkai, ir greit paaiškėjo, kad augalas labai pavojingas alergiškiems žmonėms.

Vokiečių miškininkas Peteris Wohllebenas knygoje „Paslaptingas medžių gyvenimas“ (Vilnius: „Kitos knygos“, 2018 m. Iš vokiečių kalbos vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė) rašo, kad Vokietijoje plinta toks pat didelis ir labai nepageidaujamas Mantegacio barštis, kad jo naikinimui kasmet skiriami milijonai eurų, o rezultatas ne kažin koks. Ir siūlo tokią išeitį: užsodinti tas teritorijas miškais, nes greit augančių medžių pavėsiuose Mantegacio barščiai prapultų...

Todėl aš savo eksperimentiniame sklype netgi specialiai auginu vieną Sosnovskio barščio egzempliorių – nedraugišką kaimyną reikia įsižiūrėti iš arti. Pernai vasarą pasodinau visai sudžiūvusią jo šaknį, prigijo, išleido vieną lapą, o šiemet jau turi keturis didelius lapus, bet žiedynkočio, atrodo, dar neiškels. Kol augalas vienas kaip pirštas, kol dar nežydi, pavojaus nėra, nes vegetatyviškai jis neplinta. O kasdien pasižiūrėti, kaip šis baisuoklis reaguoja į Lietuvos oro permainas, yra svarbu.

Skaitau Gedimino Kulikausko knygą „Lietuvio kodas“ (Vilnius: „Tyto alba“, 2018 m.). Iš karto matyti, kad tai įdomus ir aštriabriaunis veikalas, ir ne vien tiktai apie mus pačius, o ir apie artimiausius nedraugiškus mūsų kaimynus. Knyga nemažos apimties ir labai marga – užplūsta įvairi tekstinė ir fotografinė dokumentika, laikraštiniai komentarai, muziejinės iliustracijos, paaiškinimų išnašos.

Verčiu puslapius, nekantriai smalsaudamas ir ieškodamas atsakymo į tą šiuolaikiškai provokatyviu knygos pavadinimu intriguojantį klausimą, bet kartu ir nieko ypatinga nesitikėdamas: tas klausimas yra toks opus, kad tiesiog neprotinga būtų tikėtis paprastai ir greitai užčiuopti atsakymą. Ko gero, tiktai prosenovinėse karališkųjų metraščių runose vis dar glūdi Baltųjų žinių valia užslėptas, net akylų ir stropių lietuviškosios praeities ieškotojų Simono Daukanto, Jono Basanavičiaus, Kazimiero Būgos, Vydūno, Vinco Kudirkos ir net velniškai skvarbaus Juozapo Albino Herbačiausko neaptiktas, net gedgaudiškai kilniu Statkutės de Rosales užmoju vos tegrybštelėtas, tačiau iš tūkstantmetinių istorinių pervartų bedugnės tebežvilgantis, iki šiol neišnyrantis mūsų aistiškojo gyvybingumo raktas.

Kodėl esame būtent tokie? Kas yra ta lietuviška pasaulėjauta? Juk ne tiktai istorikai ir muziejininkai apie tai mąsto. Štai Viktorijos Daujotytės apybraiža „Vidiniai lietuviškumo matmenys“ šių metų pirmajame „Liaudies kultūros“ žurnalo numeryje. Čia autorė dar kartą atsigręžia į Juozo Baltušio „Sakmę apie Juzą“ – būtent šis sovietmečiu visų garbinto kupiškėno talentingai parašytas romanas (Vilnius: „Vaga“, 1979 m.) geriausiai iliustruoja, kas yra ta mūsų šliogeriškoji filotopija, kas yra lietuviškos sakmės aidas, o kas – istorija...

Ir čia ūmai galėtų kilti toks paprastas klausimas: kodėl istorikas Gediminas Kulikauskas naujoje savo knygoje nepaminėjo nė vieno lietuvių grožinės literatūros kūrinio? Nei Kazio Borutos, nei Juozo Tumo-Vaižganto, nei Žemaitės. Neprisiminta netgi garsioji Mikalojaus Katkaus „Balanos gadynė“. O juk ne vien sausų istorinių faktų skleidimas, bet kaip tik tas žūtbūtinis Mikalojaus Katkaus prisirišimas prie Lietuvos senovės, tas sakmiškai įtaigus reikšmingiausių įvykių vertinimas ir iškėlė jį kaip supratingą lietuvį tolstojininką, o ne kaip savitos lietuviškojo kaimo buities etnografą. Buitinė etnografija yra ryškius regioninius pasikeitimus daiktiškai konkrečiai fiksuojantis mokslas, o esminės moralinės nuostatos, dvasinės tiesos paieškos, tikėjimo mįslės visada ir visur išlieka prakilnesnės, tautiškai savitesnės, įtikinamesnės.

Jeigu taip atviriau ir akyliau pasižiūrėtume, tuojau pat šalia Mikalojaus Katkaus iškiltų ir ženkli praėjusio kolūkinio sovietmečio lietuviškosios žemdirbystės profesoriaus Petro Vasinausko laikysena. Nepaprastai atkaklus ir darbštus tai buvo žmogus. Tikras Juza. Žemiškos dvasios vyras. O ir aukštaitis juk, iš Pasvalio molynų, bet profesinę savo veiklą pradėjęs Užnemunėje.

Jau būdamas Lietuvos žemės ūkio akademijos profesorius, Žemdirbystės katedros vedėjas, jis atvažiuodavo į bet kurį kolūkį su kerziniais čebatais ir visą dieną atkakliai žingsniuodavo per laukus, per fermas, per gyvenvietes. Nemokėjo vairuoti automobilio, todėl vaikščiojo pėsčias. Nei pietaudavo, nei vakarieniaudavo, tenorėdamas išsiaiškinti vis tą patį klausimą – „kodėl mažas kupstas didelį vežimą verčia“, jei tai buvo prastas kolūkis, ir kodėl tvarkingame kolūkyje net „ir sunkus vežimas į kalną kyla greitai“...

Dabar jau, žinoma, apie kolūkius ko nors gera nebepasakysim, bet tikras kaimietis Petras Vasinauskas anuomet užsispyrėliškai tikėjo mažo lietuviško kolektyvinio ūkio galimybe, tikėjo, kad ir vietiniai žmonės, ir arkliai visada turės darbo savo kaime, todėl griežtai pasisakydavo prieš kolūkių ir valstybinių ūkių stambinimą.

O juk Mikalojus Katkus, cariniais laikais Maskvoje baigęs studijas (ten susitikdavęs su Jonu Basanavičiumi), grįžęs į Lietuvą panašiu principu godojo savo tėviškę Kėdainių krašte, dirbo žemę, aršiai priešinosi, kad nauji metalu žvilgantys plūgai per staigiai neišstumtų tradicinių ir savadarbiškai patvarių žemės ūkio padargų, kad naujovės nesutrikdytų nuo senovės įsigalėjusių darbo įpročių.

Ką dar galima prisiminti šalia šių dviejų iškilių žemdirbių? Gal Dionizą Pošką, iš kurio kolekcionuojamų senienų kaimynai tik šaipėsi? Gal paskutinįjį Šiaurės Lietuvos tolstojininką Andriejų Kalendrą, kurį taip vaizdingai aprašė Vytautas Almanis knygoje „Tolstančios salos“… Tai skirtingų etnografinės Lietuvos vietų ir ne to paties laikotarpio žmonės, tačiau iš tikrųjų buvo verta, kad būtent tokius rūsčiai atkaklius, ne miestietiškos kilties vyrus, o išskirtinius žemdirbius, per atsiskyrėliškai tylaus ir niūraus Juzos paveikslą taip buitiškai motyvuotai ir dvasiškai iškalbingai sujungtų aukštaitiška pasakotojo ranka, kad pamatytume tą nepalaužiamą širdingo lietuvio sodiečio charakterį. Kad įžvelgtume Kairabalės raiste nugrimzdusį lietuvio žemdirbio kodą. Taip ir atsitiko: radosi Juozo Baltušio „Sakmė apie Juzą“. Pats autorius apie šį kūrinį kalbėjo labai paprastai: aš norėjau parodyti lietuvio atkaklumą ir nepalaužiamumą.

Lyg ir nerasime tokio atkaklaus žemdirbio, tokio nepalaužiamo lietuvio charakterio Gedimino Kulikausko knygoje. Prisirišimas prie žemės, kurį taip akcentuoja „Lietuvio kodo“ autorius, tėra tik išlikimo, tik egzistencijos sąlyga. Išeiti gyventi į miestą, mokytis kokio amato tikram valstiečiui darydavosi gėda, nes pasitraukiant iš kaimo didėdavęs visiško nuskurdimo pavojus. Todėl didžiausių kivirčų kaimuose kildavo dėl žemės nuosavybės.

Ypač aiškiai tai parodoma lenkų rašytojo, Nobelio premijos laureato Władysławo Reymonto romane „Kaimiečiai“. Lenkijos kaimo būklė dvidešimto amžiaus pradžioje buvo tokia pat, kaip ir Lietuvoje – ta pati carinės Rusijos priespauda, tos pačios abejonės beapsisvarstant ir beaptarinėjant naujus, perspektyvesnius žemės dirbimo padargus ar geresnes gyvulių veisles. Ir tasai ūkinis užsidegimas dirbti tik sau pačiam, o ne ponui, dirbti nuo saulės iki saulės buvo toks pats. Ypač skausmingas darėsi senosios kaimo dorovės ir naujųjų, iš miesto ateinančių ir daug laisvesnių papročių susidūrimas. Taip dėjosi Lenkijoje, taip ir Lietuvoje.

Gediminas Kulikauskas tarsi nežino nei Jono Biliūno, nei Žemaitės, nei Kazio Borutos, nei Juozo Baltušio, nei Romualdo Granausko, nei Juozo Apučio, nei Leonardo Gutausko. Nesunku pastebėti, kad „Lietuvio kodo“ autorius lyg ir dokumentiškai argumentuotai apibūdina zalatoriaus statusą, tačiau vaizdingoje Leodardo Gutausko kūryboje tie Kauno ir Vilniaus „auksavežiai“, išvežantys iš miesto tualetų fekalijas, pavaizduoti tikroviškiau ir supratingiau. O Žemaitės apsakymas „Kelionė į Šidlavą“ lieka mums kaip nepaneigiamas anuomečių kaimo ir miesto papročių susikirtimo liudijimas.

Šitaip svarstydamas nenorėčiau galvoti, kad „Lietuvio kodas“ yra netolerantiška ar nekilniadvasiška knyga, kad tai tik įgimtą lietuvio būdą ir jo darbinę kasdienybę šmaikščiai sumenkinantis, mūsų praėjusio šimtmečio gyvenimiškąją elgseną ir bendruomeninės rokundos neišmanymą tendencingai suprasčiokinantis veikalas.

Netikėtai sriubtelėdamas šį mano skaitytojiškos kritikos šmakalą, knygos autorius galėtų ir taip pagalvoti: nesunku kritikuoti, kai knyga jau išpopuliarėjusi, kiekvienas senis greitas trepsėti ir peikti taip, kaip sugeba, arba savaip interpretuoti net šitokį smagiai prekeivišką, kulinarišką ir tualetišką, be to, muziejiškai atsakingai pagrįstą knygos turinį. Muitininkai juk visada teisūs. Todėl gal ir man, pernelyg naiviai pražilusiam sodiečiui lietuviui, tebus atleista už etnokultūrinio pobūdžio pastabą, kad bent viename išmaniai sumeistrautos knygos skyriuje vertėjo ir tolerantiškiau, ir intelektualiau pasigilinti į šimtmečiais neįmenamą lietuvio kodą būtent per tos mūsų žemdirbiškos, tos žemininkiškos grožinės literatūros herojų retrospektyvinę apžvalgą.

Sosnovskio barščiai Uciekos dvarvietėje. Brolių Černiauskų nuotrauka (2010 m.).

Gegužės 8-oji

Tikro pavasario ženklų kasdien vis daugiau. Dar žydi obelys, o jau pakvipo ir alyvų žiedai, jau baltuoja ir gudobelių kupolai.

Atsiranda visiškai neplanuotų darbų. Vakar Sode prie Krūčiaus pastačiau dvi kaliauses – baidau stirninus, kurie jau pradeda trinti ragus į jaunų šermukšnių kamienus, jau nugraužė skiautėtalapių obelaičių šviežius ūglius. Visus šiltakraujus gyvūnus smarkiai puola erkės. Kiekvieną vakarą išimu erkes, įsisiurbusias į Gaurono ir Keršio-Tigrio kailius...

O šį rytą stebėjau, kaip didelė juoda kamanė įlindo į dar neprasiskleidusį mėlynojo vilkdalgio žiedą. Čia pat raudonuoja dideli švedinės žemuogės žiedai, baltuoja pakalnučių apvalūs gobtuvėliai, o kamanė vis sukasi apie vilkdalgį, iš visų pusių bando prasibrauti vidun pro mėlynas jo vainiklapių klostes. Ir įsiropščia vidun, ir ilgai ten tūno. Pagaliau išlenda ir ieško kito tokio žiedo. O kito nėra, gal tik ryt ar poryt sužydės visi mėlynieji vilkdalgiai. Rūpestingai dūzgianti kamanė nutolsta, ir aš galvoju, kad ji yra tokia pat atkakli kaip sodietis lietuvis, tvirtai tikintis tiktai tuo, ką darė jo tėvai ir seneliai.

Galima sakyti, kad lietuvis yra lėtas ir nuosaikus, jam nebūdingi staigūs judesiai ar sprendimai. Ruso siela yra daug maištingesnė. Dabar kaip tik toje didelėje šalyje ginčijamasi, kokia turėtų būti nacionalinė Rusijos idėja. Klausimas nėra naujas, užtenka prisiminti devynioliktojo amžiaus antrąją pusę, kai net narodnikų teoretikai intelektualai Aleksandras Gercenas ir Nikolajus Černyševskis tikėjo ypatinga, išskirtine Rusijos ateitimi.

Valstybingumo ir didžiosios Tėvynės (nuo Murmansko iki Sachalino) supratimas šiandien tebėra keblūs klausimai, bet rusai vis tiek tiki, kad „jie nugalės“, ir tas aršus tikėjimas galbūt yra tautos kodas. Daugybė konkrečių pavyzdžių apie tai kalba. Grožinė literatūra labai padeda suprasti ruso charakterį. Aleksandro Ertelio romane „Gardeninai“ nepamirštamas yra toks smarkuolis važnyčiotojas Jefimas, sutramdęs nartų sportinį žirgą Kroliką, kuris laimėjo svarbias varžybas ir tokiu būdu išgarsino dvarą ir jo žirgus. O svarbiausia čia yra visų dvariškių ir net valstiečių įtikėjimas, kad naujasis važnyčiotojas tikrai sugebės sutramdyti bet kokio nartumo žirgą, nes jis ir savo žmoną taip užtikrintai muša kasdien. Juk senasis važnyčiotojas Onisimas buvo bailys, jis ir žirgų, ir savo žmonos bijojo...

Arba štai tokia iškalbinga detalė iš Antono Čechovo „Sachalino dienoraščio“: į šią didžiulę salą atitremiami nusikaltėliai, atsikrausto ir kai kurių katorgininkų šeimos, kurių svarbiausias turtas – virdulys. Nėra arbatžolių, nėra cukraus, dažnai nėra ir duonos, bet virdulys būtinai čia. Ilgai trunkantis kentėjimas, ištvermingas laukimas ir trumpa šventė – tai rusiškas gyvenimo būdas.

O Michailo Prišvino romane „Kaščėjaus grandinės“ štai tokia scena: keltas per upę kelia daugybę žmonių, vežimų, gyvulių, visi susigrūdo, nes nenorėjo ilgiau laukti, ir visiems baugu, kad dabar tai jau tikrai jie nuskęs, bet iš tikrųjų skęsti keltas pradeda priartėjęs prie kito kranto, ir visi šiaip taip išsigelbsti. Matyt, autorius šitaip ir iliustruoja rusišką patarlę apie tai, ant kokių trijų dramblių laikosi viltingųjų rusų valstybė: „galbūt“, „regis“, „kaip nors“.

Šitaip gali būti pateisinamas ir tingėjimas – kasdienis tingėjimas ką nors padaryti geriau. Viename Nikolajaus Leskovo apsakyme aprašytas toks rusiško tingėjimo variantas: po lietaus upė pakilo, o nėra tinkamų ilgų karčių keltui vairuoti. Atvažiuoja valstietis, skubantis į kitą krantą, budina, ragina miegantį keltininką, tai tas pasiunčia berniuką miškan, kad atneštų karčių. Valstietis klausia, argi vaikas atneš tas reikalingas kartis. Keltininkas atsako: neatneš, kartys turi būti ilgos ir sunkios. Ir toliau miega.

Ryškūs rusų charakteriai ir Gedimino Kulikausko knygoje „Lietuvio kodas“. Lietuviai knygnešiai ir kontrabandininkai, nešantys knygas ir prekes iš Prūsijos į Lietuvą, nuolat kariauja su pasieniečiais rusais. Kontrabanda vieniems ar kitiems Lietuvos gyventojams buvo pelningas verslas, buvo taip pat ir labai tautiškai nusiteikusių knygnešių, kurie vargo ne dėl uždarbio, tačiau radosi ir dar viena tautinės savigarbos motyvacija: norėjosi „ruskius apgauti (…) įgelti nekenčiamai caro valdžiai“.

Visa tai gryna tiesa, apie tai rašė ir Vincas Kudirka. Bet juk jaučiamas čia ir dviejų kultūrų, skirtingų pasaulėjautų susidūrimas. Į rizikingą kontrabandą lietuvis valstietis ėjo tada, kai netekdavo savo žemės, kai susilaužydavo ranką ir nebegalėdavo plukdyti sielių. O rusai pasieniečiai, tarnaudami toli nuo savųjų, jautėsi gerai. Tarnybą jie galėjo laisvai suderinti su savotišku plėšikavimu.

Šitaip palyginant dviejų labai skirtingų tautų charakterius, išryškėja nuolat stebimos, menkinamos ir ujamos Lietuvos būdas. Tiksliau – daugiatautiškos Lietuvos gyventojo būdas. Todėl ir įdomi, ir ne vien carinio laikotarpio ar tarpukario spaudos fone gerokai pasiginčyti skatinanti Gedimino Kulikausko knyga.

Pavasarinis arklio šukavimas. Brolių Černiauskų nuotrauka (1993 m.).

Gegužės 13-oji

Šiandien prasideda 54-asis Poezijos pavasaris. Poetas Algimantas Mikuta dar sausį atsiuntė man savo poezijos knygą „Kelias į laumes“, kurią 2017 metais Kaune išleido „Kauko laiptai“. Visos šio poeto knygos man labai priimtinos. Bet ne vien todėl, kad Algimantas Mikuta yra žemaitis nuo Salantų. Jonas Strielkūnas juk tikras aukštaitis, o klausydamasis jo eilėraščių per radiją vis regiu savo tėvą, einantį žemaitiškos sodybos takais.

Tas pats kaimo žmogaus rūpestis, tas pats galvojimas apie žemę, tos pačios mintys apie tai, kas yra laikina, o kas – amžina... Štai keturios eilutės iš Algimanto Mikutos eilėraščio „Mūsų miestelis“: „Žmoneliai čia bučiavosi, čia pyko, – / gyvenimas languotas kaip skara. / Miestely buvo daug gražių dalykų, / užvis gražiausia – kapinių tvora.“

Ką primena, ką svarbaus pasako šios eilutės? Žinoma, jauna literatūros recenzentė Dovilė Kuzminskaitė ir čia įžvelgs nykų senoliškos poetikos nuobodulį ir mieguistumą („Metai“, 2018 m., Nr. 2, p. 156). Atsainiai atmetant nepatinkančius vyresniųjų autorių eilėraščius, lyg ir nebesvarbus „pasaulis, kurio nebėra“, bet man atrodo, kad visiems kolegiškos etikos besilaikantiems lietuvių filologams, literatūrologams, etninės kultūros puoselėtojams jis tebeturėtų būti svarbus, tik dar ne visiems ir ne visoms to svarbumo pajautos laikas atėjo.

Dzūkai, pavyzdžiui, kiekviena proga pasidžiaugia: „Pratinamės, pratinamės povaliai prie tų savo kapelių.“ Ir prie naujai iškelto kapinių smėlio, ir prie tvoros reikia pratintis. Kitaip ir nepasakysi, kai eini pro tuos akmeninės tvoros vartus, į paskutinę kelionę palydėdamas bendraamžį kaimyną ar kolegą. O gal dar net ir svarbiau būtent dabar įsitikinti, kad nuo kadai kadžių tos akmeninės tvoros Žemaitijoje iš tiesų buvo gražios.

Kadaise muziejininko Pauliaus Galaunės knygoje „Lietuvių liaudies menas“ atrasta Šaukėnų šventoriaus akmeninė tvora ir didžiuliai vartai su stogu man ir šiandien iškyla atminty kaip saikingo kaimiškojo poetiškumo architektūros pavyzdys. Dabar ir tvora jau pasikeitusi, ir vartai nauji, bet aš vis tiek dar tebesaugau atmintyje ir aną senąją, Lietuvos tarpukaryje įamžintą mano tėviškės bažnytkaimio kapinių tvorą, nors pats savo akimis jos nebuvau regėjęs.

Pasaulis, kurio nebėra, man brangus. Kodėl senovinė kaimo skara ne kvietkuota, o languota? Kodėl tos kryžmiškai languotos seniausio audimo skaros tarsi pilkais trobų langeliais ar parūdijusiomis antkapių tvorelėmis sudalintos?.. Tos pagyvenusių kaimynių, tetų ar babyčių skaros, ypač kai jos taip žemaitiškai santūriai nupilkuodavo baltu tėviškės vieškeliu iš Varputėnų Šaukėnų link pradardėdavusiuose Švento Antano atlaidų vežimuose...

Beskaitydamas naujausią Algimanto Mikutos knygą „Kelias į laumes“, surandu vis daugiau tos grynai etnologinės ir filologinės teisybės šiuose, atrodytų, gana paprastuose eilėraščiuose. Tikra tiesa ir apie perlamutrinius grafaičių kaukolių dantis, ir apie siaubingai besikeičiančius žmones, staiga nuvarytus nuo scenos, ir apie vandens malūną, kur „invaziniai drugeliai ir vėžiai lakioja pievoje, upely nardo“... ir apie tai, kaip per liūtį „baltos žąsys kiemo vidury kaklus ištempusios linksmai gagena“...

Vienaip ar kitaip begagensi, bet šis keistai apvirtusių laikų poetas, dar tebedrįstantis gyvenimą matuoti ne knygų žmonių kanonais, visada ir buvo toks gyvenimiškai teisus, o ne pasyvus kaimo bei miesto stebėtojas. Nors šiame jo kelyje į laumes gal ir daugiau susitaikymo, autobiografinių prisiminimų, tačiau ir „Šeško šokio“ maištingumas vis dar prasimuša pro asfaltinį skalikų kvapą. Tikriausiai taip ir toliau per visus būsimuosius metų metus, kuriuos likimas dar skirs mūsų benutolstančios lietuviškosios prozos ir poezijos teisuoliams, vis dar prasimuš nesumeluoti žodžiai apie tai, kad mūsų miesteliuose kapinių tvora tikrai nėra nyki, mieguista ar nuobodi, kad ji užvis gražiausia.

Bet kolei kas, nebijant kokio nors pavasarinio griausmo ar nelauktos liūties lyg paniekos ar išsityčiojimo, kai dar smagu kaimietiškai ir miestelėniškai pasitelkti senolį humorą, „dar įdomu gyventi ir dairytis į jaunus žmones, jų kraupius juokus“ ir visą dabartinę kūriniją... Atrodytų, kad tiesiog privalu bent jau skaitytojiškai nuoširdžiai pagerbti visus net priešistorinių poezijos pavasarių dievus – net ir tuos, kurie buvo išvaryti iš lietuviškųjų užpečkių ir jaujų nėmaž neprasikaltę.

Živulčiškių kaimo kapinės. Brolių Černiauskų nuotrauka (2007 m.).

Gegužės 20-oji

Poezijos pavasaris eina per Lietuvą. Gal šiemet kiek ir pavėluotai, nes Dainavos krašte alyvos jau peržydėjo. Šiaurės Lietuvos lygumose, žinoma, dar ypatingai žydi. Ten viskas kitaip – ir lygumos, ir miškai, ir upės. Ir alyvų žydėjimas. Ir žmonės.

Per visą Lietuvą pakaitomis Elzės ir Tomo vairuojamu baltu automobiliu tartum pasakiškai lekiančiu laivu stebėtinai sparčiai patenkame į Naująją Akmenę, į Vytauto ir Julijos Almanių kiemą Gedimino gatvėje. Poetės Julijos Almanis eilėraščių knygoje „Ugniažiedė“ skaitome:

Ant akmens atsisėdusi Julija verkia,

Vakarėja, manęs vis nėra.

Tuščias kiemas, neskaldytos malkos,

Mykia karvės ganykloje,

Šaukia volungė grįžti – greit lis.

Aš toli. Aš už kalno, už miško –

vis saulelę palydžiu namo (…)

Kiek daug saulėlydžių šios mįslingos poetės miškininkės eilėraščiuose, kiek lendrūniško graudumo ir senosios Lietuvos pasiilgimo! Kartojasi liaudies dainų ir sakmių motyvai, bet viskas nėra išsigalvota, viskas moteriškai imliai patirta ir skaudžiai žemiškai išgyventa.

Kai kurie Julijos posmai primena dzūkiškus verkavimus – apie tai, kad tavęs nebėra, apie tai, kaip aš liksiu viena, ką darysiu, kur eisiu ir ko lauksiu... Tai graudu, sielvartingai nyku, tačiau dažnai juk būtent toji gūduma ir tas neišsakytas graudumas priartina mus prie paties vaiskiausio supratimo: visą savo ir ne savo gyvenimą reikia kuo giliau ir kuo plačiau aprėpti, reikia į viską iš nevilties aukštumos pažvelgti, pakiliau apie amžinybę mąstyti.

O spindulingas Lietuvos liūdnumas, ypač Šiaurės Lietuvos lygumose – Mariaus Katiliškio, Mato Slančiausko krašte – toks juk buvo ir iki mūsų, tebėra dabar, toks ir liks, čia nieko nepakeisim. Tačiau buvo ir tebėra juk ne vien tiktai depresiškasis liūdnumas. Kadaise net mirusio žmogaus apraudojimas atrodydavęs ganėtinai linksmas, tereikia prisiminti senolį Meižį iš Sauliaus Tomo Kondroto romano „Žalčio žvilgsnis“.

Tad galbūt nelabai tesiskiria šito svetingai ramiai mus priėmusio žiemgalių krašto almaniškoji byla ir ta literatūrinė, kondrotiškai permąstyta senojo Meižio tėvonijos legenda, kur svarbiausias priesakas vaikams ir vaikaičiams būdavo labai paprastas ir griežtas: visada atsimink, kad esi Meižis... Palinkėjau mane lydėjusiems jauniems bendrakeleiviams, kad visada atsimintų, kas yra Julija ir Vytautas Almaniai.

„Šaukia volungė grįžti – greit lis“... Kartais tas volungės šaukimas prieš lietų tikrai būna toks neramus, kad reikia grįžti, nes esam „lyg prie Sargio būdos / prie kasdienių darbų pririšti“. Bet kiek nedaug Šiaurės Lietuvos lygumose tų grįžtančių! Išeiti lengviau nei sugrįžti. Tačiau Almaniai sugrįžo. Čia, savo tėviškėje, Viešučių kaime, visai šalia Latvijos, Vytautas Almanis pasodino devynis hektarus miško – ąžuoliukai, liepos, gudobelės ir obelys auga stebėtinai gerai, jau pabėgo nuo didžiausių augimo pavojų, žaliuoja per sausrą. Pirmiausia čia sugrįžo medžiai. Matyt, taip ir turi būti, nes medis auga ilgai, anūkai auga greičiau. Su meile pasodintas ąžuolas ir šimto metų sulaukęs dar jaunas.

Penkiolika metų savo tėvų žemėje sodino mišką Vytautas Almanis. Ir kantriai rašė gyvastingos publicistikos knygą „Tolstančios salos“. Tos salos – tai šio krašto vienkiemiai ir viensėdžiai. Jie tikrai nutolo vienas nuo kito. Tačiau viena sala – Almanio miškas – lyg ištvermingiausios gentinės valios paminklas iškyla Žiemgalių krašte prie pat Latvijos, kur prasideda upelė Tervietė... Štai mums ir tas ne anekdotinis, ne turguje pamestas lietuvio kodas. Reikia jį surasti. O suradus permanyti. Tada ir kiti žaliuojantys bei almantys gimto krašto istorijos, gamtos, etninės kultūros paminklai pasidarys svarbesni, negu buvo iki šiol.

Jaunystės draugės. Merkinė. Brolių Černiauskų nuotrauka (2017 m.).