Vytautas Sinica. A. Maldeikienė – už pederastus bei kitus iškrypėlius ir abortus po katalikybės vėliava

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: http://www.propatria.lt/2018/0... 2018-07-03 21:53:20, skaitė 909, komentavo 3

propatria.lt nuotr.

Ekonomistė Aušra Maldeikienė paskelbė kandidatuosianti Prezidento rinkimuose. „Po tamsos ateina aušra“ skelbia jos ambicingas rinkiminis šūkis. Kandidatė paskelbė 95 programines tezes, kurios susilaukė plataus aptarimo. Tarp jų buvo ir, kaip įprasta autorei, akcentuojama katalikybė. Politikų gyrimasis esant katalikais (ko verti vien liberalas R. Šimašius ir socialdemokratas A. Butkevičius) yra plačiai paplitęs ir įprastas reiškinys, nors, drįsčiau ginčytis, A. Maldeikienė savo religiją pabrėžia itin dažnai. Ne mažiau dažnas reiškinys yra ir katalikybę deklaruojančių politikų mąstymas ir balsavimas prieš Katalikų Bažnyčios mokymą. Žinoma, jie visada randa tam paaiškinimą, tačiau koks jis bebūtų, prieštaravimas tarp deklaruojamos katalikybės ir jai priešingų balsavimų paaiškinamas daug paprasčiau – tiesiog protestantiškai selektyviu požiūriu „čia Bažnyčiai pritariu, o čia – ne“. A. Maldeikienės kandidatavimas į Prezidento postą kviečia pažvelgti į šį plačiai paplitusį reiškinį per jos kaip politikės pavyzdį. 

Kalbant jautria tema, norisi atkreipti skaitytojo dėmesį į du dalykus. Pirma, dažni kaltinimai, kad teksto autorius apsimeta žinantis vienintelę teisingą katalikybės interpretaciją ar net jaučiasi esąs „šventesnis už popiežių“. Tai itin melagingas teiginys. Niekur šiame tekste ar kitur žmonių tikėjimas nėra kritikuojamas remiantis autoriaus asmeninėmis Bažnyčios mokymo interpretacijos. Pati mintis, kad tikintysis gali pats interpretuoti ir nustatyti religines ir moralės tiesas, nors dažna, yra antikatalikiška, būdinga moderniosioms religijoms. Tekste ir kitur kritika religiniais klausimais yra grindžiama išimtinai vien tik Bažnyčios mokymą formuojančiais pačios Bažnyčios dokumentais – katekizmu, enciklikomis, Tikėjimo mokslo kongregacijos sprendimais. Antra, tekstas analizuoja būtent kataliko santykio su politika klausimą. Tekste esantys itin kategoriški (nes Magisteriumas yra kategoriška) teiginiai yra taikytini konkrečiai politikams katalikams, o ne kitų pasaulėžiūrų piliečiams. 

Banalybės kultas

„Aš esu katalikė. Mano tikėjimas nedaro manęs moraliai teisia. Mano tikėjimas tereiškia, kad svarbiausia yra kitas žmogus“, – savo ideologiją rinkimų tezėse dėsto A. Maldeikienė.  „Toks tikėjimas nėra nei katalikybė, nei krikščionybė, [o] Cult of Banality“ (banalybės kultas), - viešai komentuoja filosofė Nida Vasiliauskaitė. A. Maldeikienės katalikybės samprata jai panašesnė į banalybės kultą. Iš tiesų, katalikybėje svarbiausias yra ne žmogus, o Dievas, ir žmogaus gyvenimas yra ne dėl kitų žmonių (kad ir kaip nuostabiai tai skamba), o dėl savo sielos išganymo ir didesnės Dievo garbės. A. Maldeikienės pateiktą sampratą atitiktų nebent tik iškastruota, modernizmui pritaikyta ir sekuliariu humanizmu atmiežta katalikybės versija, besivaikanti nuo jos nusigręžiančio sekuliaraus pasaulio dėmesio ir meilės, priimanti emocijomis grįstą moralę. 

Modernioji „humanistinė“ katalikybė vis dažniau de facto pro pirštus žiūri į selektyvų tikinčiųjų tikėjimą. Kas patinka, tikiu, kas nepatinka, netikiu. Taip skleidžiasi protestantiškoji dvasia, pagal kurią kiekvienas pats interpretuoja ir vertina tikėjimo tiesas. Ne paslaptis, daugybė mūsų taip ir gyvena. Dar daugiau, šiandien tą patį sau leidžia nemažai dvasininkų, tarp kurių ypatingai protestantišku požiūriu šiandien išsiskiria Vokietijos vyskupai su Reinhardu Marxu priešakyje. Tokioje faktinėje situacijoje tarytum ir sunku reikalauti nuoseklaus tikėjimo. Tačiau populiaru tai ar ne, katalikybė buvo ir visada išliks religija, kurią reikia priimti visą arba nepriimti apskritai. Katekizmo tiesos ir kiti Bažnyčios dokumentai tikintiesiems skirti ne subjektyviam vertinimui, o kaip normatyvinė gairė, iki kurios visi stiebiamės, niekada nepasiekdami tobulybės.

Būtent šiame kontekste A. Maldeikienę, regis, itin įžeidė (užblokavo Facebook`e) mano komentaras: „Nesu tikras, ar Gražulis, ar visgi Maldeikienė yra didžiausia katalikybės parodija Lietuvos politikoje. Gali žmogus gražiausiai tikėti, bet tiek antikatalikiškai apie politiką nuolat viešai kalbėti reikia talento ir noro.” Kaip grubiausiai politikų diskredituojama katalikybė? Lietuvos katalikams ir ne tik jiems, tai prasmingas ir atsakymo reikalaujantis klausimas.

Atmesti mokymą versus nesugebėti jo išpildyti

P. Gražulis ir A. Maldeikienė atsiskleidžia kaip du probleminio kataliko santykio su savo tikėjimu prototipai. Kas blogiau katalikui: pripažinti Bažnyčios mokymą ir negebėti jo laikytis arba atvirai skelbti, kad būdamas katalikas su pačiu mokymu nesutinki? Petras Gražulis įkūnija pirmąjį tipą. Skelbdamas paramą Bažnyčios pozicijoms įvairiausioms, taip pat ir didžiausios kontroversijos sulaukiančioms Bažnyčios pozicijoms šeimos ir gyvybės klausimais, jis, kaip paaiškėjo, gyvena itin nekatalikišką gyvenimą – kuria santykius be įsipareigojimo, pradeda vaikus ne santuokoje, ragina darytis abortą (automatinė ekskomunika), nesiima auginti pradėto vaiko kartu su jo biologine motina, viešai meluoja. Natūralu, kad atsiskleidusi dviveidystė visuomenėje sukėlė pagrįstą pasibjaurėjimą. 

Aušra Maldeikienė įkūnija antrąjį tipą, kuris daugeliui kelia greičiau ne pasibjaurėjimą, o empatiją. Skelbdama esanti katalikė, ji viešai deklaruoja nesutinkanti su Bažnyčios mokymu, ypač šiandien politiškai jautriausiais to mokymo aspektais – gyvybės ir šeimos klausimais. Būtent šiuos klausimus, kaip pagrindinius katalikų politikų vertinimui nurodo ir Vatikano Tikėjimo  mokslo kongregacija, ir įvairių šalių, įskaitant JAV, vyskupų konferencijos. Pasaulyje po 1968-ųjų seksualinės revoliucijos šeimos ir gyvybės klausimai tapo pagrindine visuomenės ir Bažnyčios įtampos zona. Ne Bažnyčia nutolo nuo „laikmečio dvasios“, prisigalvojusi naujų draudimų gėjų „santuokoms“ ir paleistuvystei, o pasaulis nutolo nuo Bažnyčios mokymo, su kuriuo šiose srityse Vakarų visuomenės ir įstatymai visiškai sutiko dar septintojo dešimtmečio viduryje. Tačiau Bažnyčia bent kol kas nemėgina prisitaikyti prie laikmečio vertybinių madų, o ir neturi teisės to daryti (katalikams puikiai žinoma pareiga būti žemės druska). Tokioje situacijoje katalikai politikai atsiduria nemalonioje, tačiau neišvengiamoje įtampoje tarp žiniasklaidoje vyraujančių ir jų tikėjimo diktuojamų pažiūrų. A. Maldeikienė šioje įtampoje viešai ir, sakyčiau, išdidžiai renkasi antikatalikiškas pozicijas – paramą abortams ir gėjų partnerystei, taip pat eilei susijusių, nors rečiau aptariamų įstatymų gyvybės ir šeimos klausimais. 

Faktas, jog pirmajam gražulio tipui vienu ar kitu laipsniu priklauso visi tikintieji. Niekas nesugeba laikytis Bažnyčios mokymo ar bent, platesne prasme, vadovautis taip vadinama krikščioniška morale idealiai, visi daro didesnes ar mažesnes nuodėmes. Tačiau Bažnyčia iš nieko ir nesitiki bei nereikalauja gyventi nenusidedant. Krikščioniška antropologija nenumato galimybės, kad žmogus galėtų gyventi nenusidėdamas. Bažnyčia iš tikinčiųjų prašo atgailos ir nuoširdžios intencijos su savo nuodėmėmis kovoti. Popiežius Jonas Paulius II išpažinties vaikščiojo kiekvieną dieną. Taigi pirmasis „blogo kataliko“ tipas, nors įgaunantis tokias groteskiškas formas kaip Petro Gražulio meilės nuotykiai, iš tiesų yra tiesiog kiekvieno kataliko paveikslas. Paveikslas žmonių, kurie pripažįsta, koks turėtų būti siektinas elgesys ir to siekia, neišvengiamai daugiau ar mažiau nesugebėdami pasiekti. 

Visai kas kita, nors mūsų dienomis taip pat išpopuliarėję, yra vadintis kataliku, atmetant katalikybės reikalavimus ar, tiksliau, atsirenkant juos savo nuožiūra. Galima sakyti, jog tai mūsų dienų rykštė, nes šis santykis su tikėjimu plinta tiek visuomenėje, tiek dvasininkų, tiek politikų tarpe. Būtent todėl aktualu ir reikšminga apie jį kalbėti.  

Šeimos klausimas

Į nuolatos savo tikėjimą akcentuojančios Aušros Maldeikienės kaip politikės katalikybę verta pažvelgti būtent per minėtų šeimos ir gyvybės klausimų prizmę. Ne vieną kartą viešai išsakiusi paramą seksualinių mažumų politiniams reikalavimams ji šią nuostatą įtvirtino 2017 metų birželio 15 dieną Seime balsuodama už liberalų pateiktą vienalyčių partnerysčių (pagal Europos teismų doktriną prilyginamų šeimai) įteisinimo projektą. Viešuose pasisakymuose ji yra motyvavusi, kad partnerystę palaiko, nes neturėtų kištis į žmonių asmeninius pasirinkimus. „Apskritai nesu linkus kitiems žmonėms nustatinėti elgesio taisyklių“, - šiemet duotame interviu partnerysčių klausimą komentavo A. Maldeikienė. 

Atsakymas didžiai ironiškas dėl kelių priežasčių. Pirma, pati įstatymų leidyba yra visuotinių elgesio taisyklių žmonėms (piliečiams) nustatinėjimas. Net jei įstatymai liberalūs, jie neišvengiamai nustatinėja žmonių elgesio taisykles. Ar tai būtų verslo, darbo, vartojimo ar politinės veiklos, ar privataus gyvenimo pasirinkimai, visas sritis vienaip ar kitaip paliečia įstatymų leidyba. Esant „apskritai nelinkus nustatinėti elgesio taisyklių“ išmintinga nesiekti darbo įstatymus leidžiančiame Seime. 

Antra, kaip katalikei ir itin išsilavinusiai, Aušrai Maldeikienei tikriausiai yra žinoma, kad pagal Katalikų Bažnyčią politikos tikslas yra bendrojo gėrio siekimas, o bendrasis gėris apima ir piliečių sielų išganymą. Sekuliariam skaitytojui gali skambėti viduramžiškai, tačiau diskusija juk vyksta apie katalikus. Ši pozicija aiškiai išdėstyta popiežiaus Jono XXIII 1963 metų enciklikoje „Pacem in Terris“: „Bendrasis gėris yra gėris žmogui kaip visumai, tai yra kūno ir sielos poreikiams. Valstybių vadovai turi atsižvelgti į vertybių hierarchiją ir sielos gerovės poreikiais rūpintis ne mažiau nei materialiais kūno poreikiais. Tačiau nemirtingos sielos poreikiai negali būti patenkinti mirtingame gyvenime, todėl bendrojo gėrio siekis reiškia pareigą nesužlugdyti amžinojo išganymo, priešingai, padėti jį pasiekti“. Trumpai tariant, valstybių vadovų sprendimai (įstatymai) turi kurti sąlygas moraliam ir teisingam – išganymo link vedančiam gyvenimui. Tai jau labai sunkiai dera su nuostata nesirūpinti žmonių pasirinkimais ir „nenustatinėti elgesio taisyklių“. 

Tačiau konkrečiu partnerysčių klausimu A. Maldeikienė vadovaujasi ne tik visiškai antikatalikiška politikos samprata, bet ir tiesiogiai prieštarauja Bažnyčios dokumentams vienalyčių sąjungų klausimu. Savo rinkiminėse tezėse A. Maldeikienė rašo (86 tezė): „valstybė negali skirstyti šeimų į tinkamas ir netinkamas“. Tai akivaizdi kritiška nuoroda į politikų pastangas įtvirtinti aiškų šeimos apibrėžimą per santuoką, tėvystę ir motinystę. Šia nuostata A. Maldeikienė atkartoja socialdemokratų ideologinę laikyseną, mat LSDP Vyriausybės programoje 2012 metais buvo rašoma: „neskirstysime šeimų į tradicines ir netradicines“, „nemokysime šeimų, kaip joms gyventi“, o „valstybės tikslas bus ne nurodyti, kokį bendro šeimos gyvenimo modelį asmenims pasirinkti“. Socialdemokratams yra nuoseklu ir suprantama palaikyti homoseksualų šeimos kūrimo siekį. Tačiau tai visiškai nesuprantama katalikams. 

Netikintiesiems gal ir atrodo, kad katalikai politikai turėtų balsuoti atsiribodami nuo savo religinių įsitikinimų, remdamiesi nežinia kokiomis svetimomis gėrio sampratomis ir doktrinomis. Tai sena modernistų svajonė, rafinuočiausią formą įgavusi Johno Rawlso politinio liberalizmo teorijoje. Tačiau katalikybėje atsakymas į šią abejonę yra absoliučiai aiškus – katalikas politikas negali balsuoti prieš Bažnyčios mokymą. 

2003 m. vadovaujant Jonui Pauliui II Vatikano Tikėjimo mokslo kongregacijos išleistos „Pastabos dėl homoseksualių asmenų sąjungų teisinio pripažinimo projektų“ aiškiai įpareigoja katalikus politikus visada balsuoti prieš vienalyčių sąjungų (nesvarbu, santuokos ar kitokia forma) įteisinimą, o joms esant įteisintoms – už tokių įstatymų atšaukimą. „Homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui ar jų teisiniam sulyginimui su santuoka, kai joms suteikiamos santuokai būdingos teisės, privalu aiškiai ir griežtai prieštarauti. Būtina susilaikyti nuo bet kurio formalaus bendradarbiavimo skelbiant ar taikant tokius labai neteisingus įstatymus ir, kiek įmanoma, nuo materialaus bendradarbiavimo juos taikant. Šioje srityje kiekvienas gali apeliuoti į sąžinės prieštaros teisę”, - rašoma dokumente. Tačiau A. Maldeikienei, nors katalikei, sąžinės prieštaros čia ir taip nekyla.

Gyvybės klausimas

Ne mažiau problemiškas yra gyvybės apsaugos klausimas. Maldeikienės programoje rašoma (92 tezė): „Gerbdama gyvybę, vis dėlto nepalaikau abortų draudimo, kuris neretai tik pagilina ir taip kenčiančių moterų skausmą“. Rinkimines tezes lydi ir ankstesni Maldeikienės balsavimai bei pasisakymai, nuosekliai prieš gyvybės apsaugą, išskyrus eutanazijos klausimu. Komentuodama tezę apie abortus A. Maldeikienė spaudos konferencijoje sakė: „Šitame dalyke turbūt ir būtų tikroji politika. Ar tu įsivaizduoji, kad gėrį gali atnešti per jėga primestą tam tikrą požiūrį, ar tu vis dėlto bandai grįžti į tikrovę ir pamatyti, kokia ji gali būti beprotiškai sudėtinga?“ Jos teigimu, žodžiai apie pagilinamą ir taip kenčiančių moterų skausmą pakankamai paaiškina ir pagrindžia aptariamą kontradikciją (katalikė prieš abortų draudimą). Žinia, Lietuvos visuomenė, pusę amžiaus praleidusi abortus visiškai normalizavusioje ir net skatinusioje Sovietų Sąjungoje, yra liberali abortų klausimu. Katalikų Bažnyčia nebuvo ir nėra. 

Tikėjimo mokslo kongregacijos 2009-07-11 paaiškinime nurodoma, kad bažnytinė bausmė už negimusio kūdikio nužudymą ir toliau lieka aukščiausia – savaiminė (latae sententiae) ekskomunika, tai yra pašalinimas iš Bažnyčios visų to nusikaltimo dalyvių ir bendrininkų. Dokumente dėmesys sutelkiamas į  „Katalikų Bažnyčios Katekizmo“ atitinkamus straipsnius (2270–2273), kuriuose aiškiai teigiama, kad „žmogaus gyvybė turi būti absoliučiai gerbiama ir saugoma nuo pradėjimo momento. Jau nuo tos pirmos žmogaus egzistavimo akimirkos turi būti jam pripažintos asmens teisės, tarp kurių – ir nepažeidžiama kiekvienos nekaltos būtybės teisė gyventi“. Maldeikienė spaudos konferencijoje apeliavo į gausų nėščiųjų situacijų sudėtingumą. Jis iš tiesų egzistuoja. Katalikybės atsakymas – joks moters nepatogumas, baimė, patiriamas spaudimas, būsimo vaiko gyvenimo sunkumai, vaiko pradėjimo aplinkybės nėra pakankama priežastis nutraukti nekalto vaiko gyvybę. 

Katalikų Bažnyčios Katekizmas apie abortus kalba plačiai ir kategoriškai. 2272 paragrafas skelbia: „Formalus bendradarbiavimas nutraukiant nėštumą yra sunkus nusikaltimas. Bažnyčia tą pasikėsinimą prieš žmogaus gyvybę baudžia kanonine ekskomunikos bausme. „Kas daro abortą, jeigu jis įvyksta, užsitraukia ekskomuniką latae sententiae, tai yra „įsigaliojančią pačiu įvykdyto nusikaltimo faktu“ ir bažnytinės teisės numatytomis sąlygomis. Bažnyčia tuo nesiekia apriboti gailestingumo; ji parodo, koks sunkus tas nusikaltimas, kokia nepataisoma skriauda padaryta nekaltai žuvusiam kūdikiui, jo tėvams ir visai visuomenei.“ 

2273 Katekizmo paragrafas teigia, kad „kiekvieno nekalto žmogaus neatimama teisė gyventi yra esminis piliečių visuomenės ir jos įstatymų leidybos elementas“, o tarp žmogaus prigimtyje glūdinčių pagrindinių teisių „tenka paminėti čia aptariamą kiekvieno žmogaus teisę į gyvybę bei kūno neliečiamybę nuo pradėjimo momento iki mirties.“ 2274  paragrafe pabrėžiama, kad dar negimęs vaikas yra „asmuo“. Atitinkamai, abortas yra sąmoningas nužudymas. Bendra fundamentali ir nekintama Bažnyčios antropologijos nuostata yra, kad gyvybės vertės požiūriu visi asmenys yra lygūs, taigi nė vienas, kad ir negimęs, negali būti instrumentiškai aukojamas dėl kito žmogaus patogumo ar, A. Maldeikienės žodžiais, situacijos sudėtingumo. 

Todėl, remiantis 915 Kanonų teisės kodekso kanonu, katalikams politikams, kurie pasisako ir balsuoja už abortų legalizavimą ar jų reglamentavimo liberalizavimą, Bažnyčia neleidžia priimti šv. Komunijos. 2004 m. Tikėjimo mokslo kongregacijos, kurios vadovu tuomet buvo kardinolas Josephas Ratzingeris, rašte išaiškinama, kad, jei vyskupui ar kunigui nepavyksta tokio politiko įtikinti nebandyti priimti Komunijos geruoju, „šv. Komunijos dalytojas privalo atsisakyti ją suteikti“. Praktikoje dvasininkams daug kur, taip pat ir Lietuvoje, trūksta noro ar drąsos būti žemės druska ir įgyvendinti tokias nuostatas. Tačiau dėl to jos nenustoja galioti. 

Parodija

Neturiu jokių abejonių, kad Aušros Maldeikienės tikėjimas yra nuoširdus ir tvirtas, kad kaip privatus asmuo ji yra puiki katalikė. Galiausiai tai vertinti nei mano, nei kieno kito reikalas. Niekada nesiimčiau mokyti apie religiją jos ar ko nors kito. Tačiau kaip politikė A. Maldeikienė ne tik neatlieka jai kaip katalikei Bažnyčios skiriamų pareigų, priešingai, viešai ir išdidžiai tas pareigas atmeta, tarytum galėtų pati spręsti, kokių įstatymų priėmimas yra moralus ir tarnaus bendrajam gėriui. Savęs iškėlimas aukščiau Dievo ir Bažnyčios buvo didžioji modernybės naujovė, pastačiusi žmogų į buvusią Dievo vietą. Gal todėl A. Maldeikienė skelbia, kad katalikybėje „svarbiausias žmogus“. Tačiau tai yra politiko kataliko parodija, vis dažnesnė mūsų visuomenėje.