Šventasis Tomas Akvinietis kitaip vertino pabėgėlius negu popiežius Pranciškus

Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: http://lebionka.blogspot.com/2... 2018-07-06 11:55:32, skaitė 849, komentavo 2

Jeigu Džordžą Sorošą apvilti popiežiaus Pranciškaus drabužiais, išnyktų visi šių žmonių skirtumai, nes jie išpažįstą vieną religiją – globalizmą, turi vieną viešpatį – šetoną*, turi vieną ir tą patį tikslą – užtvindyti Europą imigrantais iš Azijos ir Afrikos.

Popiežius Pranciškus klaidina krikščionis, sakydamas, kad šie privalo mylėti „pabėgėlius“ musulmonus, nes Dievas moko „mylėti artimą“. Šventieji žydų raštai duoda aiškų „artimojo“ suvokimą, aiškų supratimą apie imigrantų integravimą.

Šventasis Tomas Akvinietis (1225 – 1274) kitaip matė imigracijos problemas ir jų sprendimo būdus negu popiežius Pranciškus.

Viduramžių mokslininko Šventojo Tomo Akviniečio nuomone, kiekviena tauta turi teisę gyventi savo kilmės šalyje ir spręsti, kas pas ją gali imigruoti ir gali taikyti jiems tinkamą imigracijos politiką.

Stulbinančiai šiuolaikiškoje ištraukoje iš jo veikalo "Summa Theologica" Tomas Akvinietis atkreipė dėmesį į tai, kad senojo Testamento laikais žydų tauta neįsileido atvykėlių iš visų šalių vienodai, nes artimesnės tautos greičiau integravosi, negu tos, kurios nebuvo tokios artimos.

Dėl priešiškumo žydų tautai kai kurios antagonistinės tautos buvo neįleidžiamos į Izraelį.

Įstatymas „numatė tam tikras tautas, kurios turėjo glaudžius ryšius su žydais“, - pažymėjo mokslininkas, pavyzdžiui, egiptiečius ir idumenus , - kad jie turėtų būti įtraukti į bendravimą su tauta po trečiosios kartos".

Kitų tautų piliečiai, „su kuriais jų santykiai buvo priešiški“, tokie kaip amonitai ir moabitai, „niekada nebuvo priimami į bendrapiliečius".

„Amalekiečiai, kurie dar labiau priešiški jiems ir neturėjo su jais giminystės ryšių, turėjo būti laikomi amžinais priešais“, - pastebėjo Akvinietis.

Mokslininkui atrodė protinga traktuoti tautas skirtingai, priklausomai nuo jų kultūrų panašumo su Izraelio kultūra, o taip pat nuo jų istorinių santykių su žydų tauta.

Savo nuostabiame komentare Akvinietis taip pat išskyrė tris tipus Senojo Testamento imigrantų Izraelyje.

Iš pradžių buvo „užsieniečiai, kurie keliavo per jų žemę“, panašiai kaip šiuolaikiniai keliautojai, turintys turistinę vizą.

Antrieji buvo tie, kurie „atvyko gyventi šalyje kaip naujokai“, atrodo, kad jie atitinka užsieniečius, galbūt su žalia korta, gyvenančius šioje žemėje, bet negalinčius naudotis visais pilietybės teikiamais privalumais.

Trečiuoju atveju kalbama apie tuos užsieniečius, kurie norėjo „būti visiškai įsileisti į jų bendruomenę ir garbinimo būdą“. Net ir čia, kalbant apie tuos, kurie norėjo visiškai integruotis į Izraelio gyvenimą ir garbinimą, reikia laikytis tam tikros tvarkos, - pastebėjo Akvinietis. „Nes jie nebuvo tuojau pat įsileidžiami į pilietybę: taip pat, kaip ir su kai kuriomis tautomis, kad niekas nebuvo laikomas piliečiu, išskyrus kaip po dviejų ar trijų kartų“.

„Priežastis buvo ta, kad jei užsieniečiams būtų leista kištis į tautos reikalus, kai tik jie apsigyvens tarp jų,“ - logiškai svarstė Akvinietis, - „gali kilti daugybė pavojų, nes užsieniečiai, dar neturintys tvirto bendrojo gėrio širdyje, gali bandyti ką nors pakenkti žmonėms“.

Kitais žodžiais, Akvinietis mokė, kad norint gauti pilietybę būtina pilna imigrantų integracija į gyvenimą, kalbą, papročius ir kultūrą (įskaitant ir pamaldas).

Tam reikia laiko, kad kažkas sužinotų, kokie klausimai turi įtakos tautai ir daro juos savais, teigė Akvinietis. Tie, kurie žino savo tautos istoriją ir joje gyvena, dirba bendram labui, geriausiai tinka dalyvauti priimant sprendimus dėl jos ateities.

Būtų pavojinga ir neteisinga atiduoti tautos ateitį į neseniai atvykusių rankas asmenų, kurie nevisiškai supranta juos priėmusių žmonių poreikius ir rūpesčius.

Susidurdami su šiuolaikinėmis problemomis, šiuolaikiniai politikai dažnai gali pasisemti išminties iš didžiųjų šventųjų ir mokslininkų, kurie buvo susidūrę su panašiomis problemomis praeityje.

Akviniečio apmąstymai atskleidžia, kad panašios problemos egzistavo šimtmečiais ir tūkstantmečiais, kad skirtumai tarp nacijų ir kultūrų automatiškai nesukuria prietarų ar neteisingos diskriminacijos. Kai kada tai tiesiog teisinga.

„Kas buvo, vėl bus; kas buvo daroma, tas vėl bus daroma, ir nėra nieko naujo po saule. Būna kažkas, apie ką sakoma: „žiūrėk, štai tai nauja“, bet tai jau buvo šimtmečiais prieš mus...

Ekleziasto knyga 1, 9-10

Pagrindinis šaltinis:

https://www.breitbart.com/big-government/2017/01/31/saint-thomas-aquinas-opposed-open-borders/

*Popiežiaus Pranciškaus satanizmas: