Pagrindinė 1991-07-31 Medininkų posto tragedijos auka – Tiesa
Autorius: komentaras.lt Šaltinis: https://komentaras.lt/a-marcin... 2018-07-23 21:05:49, skaitė 718, komentavo 2
|
Rusijos Federacijos Tyrimų komitetui paskelbus apie priimtą sprendimą iškelti baudžiamąsias bylas Lietuvos teisėjams ir prokurorams, nagrinėjantiems Sausio 13-osios bylas, savo poziciją paskelbė Lietuvos Užsienio reikalų ministerija. Komentuodama Rusijos Federacijos Tyrimų komiteto sprendimą, URM pasidžiaugė kitos – Medininkų bylos baigtimi: kad nuosprendis joje jau priimtas, teisingumas įvykdytas.
Tuo tarpu advokatas Arūnas Marcinkevičius įsitikinęs, kad Medininkų byla, nepaisant teismo nuosprendžio, net neištirta, o joje nuteistas visai ne tas asmuo.
„Viliuosi sulauksiąs pritarimo, jog artėjant 27-osioms visą Lietuvos ir tarptautinę bendruomenę sukrėtusios Medininkų pasienio ir muitinės kontrolės poste Nr. 1 įvykusios tragedijos metinėms, visiems mums dera nepamiršti, kad tiek mums patiems, tiek ateinančioms kartoms neišvengiamai būtina ir privalomai reikalinga žinoti visą Tiesą apie šio nusikaltimo aplinkybes.
Visiems, atmenantiems Medininkų posto tragediją ir dalyvaujantiems jos metinių minėjimuose, prireiks nemenkos asmeninės drąsos sakyti Tiesą kol kas dar, pasirodo, neįpratusiai prie Tiesos mūsų šalyje. Mūsų tėvynainiai senai jau nujaučia tą Tiesą, tačiau asmenys vis dar iki šiol jos nemėgsta.
Mums visiems, o ypač prisimenantiems tragiškosios 1991 m. liepos 31-osios rytą, tenka priedermė kalbėti ir liudyti Tiesą tuomet, kai įprasta ir taip paprasta meluoti, kuomet melas toks lipnus ir gal netgi praktiškai galėtų būti naudingas.
Visiems mums iškyla pareiga sakyti Tiesą tuomet, kada už melą duodamos premijos ir apdovanojimai, už Tiesos nutylėjimą garantuojamos įvairios privilegijos, o už Tiesos sakymą pradedami ikiteisminiai tyrimai, ant galvos maunami maišai, mušama ir net grasinama nužudyti, kuomet keršijant inicijuojami pramanyti skundai, kuomet už Tiesos sakymą stengiamasi išgyvendinti net iš šio pasaulio… Kada net oras, tiesiogine prasme, pritvinkęs ir persunktas melu.
Privalome atvirai sakyti Tiesą tuomet, kai būtina išsaugoti profesinį padorumą, sąžinę, profesinę garbę ir neturime teisės Tiesos sąskaita iškeisti jų į abejotino patikimumo garantijas, miglotas perspektyvas ir asmenines iliuzijas.
Džordžas Oruelas buvo neabejotinai teisus sakydamas, jog „Melo laikais sakyti Tiesą – revoliucinis poelgis“.
Ar pajėgiame bent įsivaizduoti, kur link veda mus kritinė Tiesos masė Medininkų byloje? To šiandien nežino ir negali žinoti nei vienas asmuo.
Tačiau akivaizdu, kad byloje sukaupti duomenys bei įrodymai niekaip ir niekuo nepatvirtina prasimanytų ir daugiau nei du dešimtmečius Lietuvos visuomenei sektų politinių „pasakaičių“ apie tariamus Medininkų posto tragedijos kaltininkus, faktines aplinkybes bei niekada neegzistavusias ir neegzistuojančias išorines kliūtis šio nusikaltimo tyrimui. Užtat vaizdžiai atskleidžia ir visapusiškai parodo vidines šio istorinio nusikaltimo neištyrimo, bei pramanytų kaltinimų kurpimo priežastis, mechanizmą ir eigą.
Teisminis procesas akivaizdžiai atskleidė, jog pagrindine Medininkų posto tragedijos auka neabejotinai tapo Tiesa. Suviešėjo politiniais pramanais grįsta pseudo patriotinė propaganda ir užėmė viešpataujančias aukštumas ne tik populistiniuose politikų proginių pranešimų tekstuose ir teisingumo institucijose, bet saugiai įsitaisė net mokykliniuose istorijos vadovėlių ir uždavinynų puslapiuose. Jau du dešimtmečius, dar nė neatlikus elementariai privalomo Medininkų posto tragedijos tyrimo ir nesant faktais, o ne gandais, prielaidomis, spėlionėmis ar asmeninėmis nuojautomis pagrįsto rezultato, net mokyklinukams kalama į galvas mintis, kad 1991 m. liepos 30-31 naktį Lietuvos Respublikos valstybės pasienio ir muitinės kontrolės postą Medininkuose užpuolė ir valstybės pareigūnus (nežinia kodėl vadinamus „pasieniečiais“) nužudė ne kas kitas, o būtent tik Rygos omonininkai.
Tam, kad šis niekuo nepagrįstas teiginys geriau įsimintų, mūsų mažiesiems istorijos pratybose siūloma, o tiksliau reikalaujama, išspręsti kryžiažodį ir „teisingai“ įrašyti du žodžius: vieną – penkių, o kitą – vienuolikos raidžių, norint gauti aukštą teigiamą Lietuvos istorijos žinių įvertinimą.
Taigi, Tiesa Medininkų posto byloje iki šiol dar išlieka nepasiekiama istorijos sritimi, apgaubta tamsos.
Propagandistai, pseudo istorikai, išmoningai naudodamiesi iki šiol neatskleistu nusikaltimu, savo teiginiais apie Medininkų posto tragediją ne tik tebegalabija žemėn atgulusius amžinojo poilsio pareigūnus, bet ir palaipsniui žudo kol kas dar gyvų šios tragedijos liudininkų sielas bei nuodija augančiųjų Lietuvos kartų sąmonę.
Sąmoningai puoselėjamas melas ilgainiui, metams bėgant, perauga į žymiai didesnį ir klaikesnį melą, įgyjantį siaubingas išraiškos formas. Todėl Medininkų tragedija tebesitęsia iki šiol.
Tebesitęsia ne todėl, kad Lietuvos visuomenėje tebėra skausmingai gyvas 1991 m. liepos 31 d. ankstyvą rytą Medininkų poste žuvusiųjų atminimas, o vien dėl to, kad iki šiol apie Medininkų posto tragedija nėra žinoma ir nepasakyta visa Tiesa.
Dozuota tiesa nepriimtina, nes tokia tėra paprasčiausiu melu, kaip ir visi tie propagandiniai pramanai, kuriais buvome ir tebesame akiplėšiškai įžūliai maitinami daugiau nei ketvirtį amžiaus. Visuomenei nereikia apie Medininkų posto tragediją propagandiškai dozuotos tiesos.
Dėl šios priežasties neišvengiamai būtina sąžiningai ir atvirai kalbėti tik apie tai, kas buvo ir kas yra iš tikrųjų. Kalbėti tik tai, kas šiandien yra žinoma iš tikro, ne apie pramanus, ne apie jais grindžiamas prielaidas, spėliones ar gandus. Būtina kalbėti vien tik apie faktus.
Deja, kol kas gaila, kad dar ir dabar (sakiau ir rašiau apie tai nuo 2008 m. sausio 10 d.) nepakankamai suvokiama Teisybės sakymo apie esmines Medininkų posto tragiškai pasibaigusio užpuolimo eigos aplinkybes reikšmė.
Teismo byloje sukaupti duomenys byloja, kad 1991-07-31 d. 4.00 val. Medininkų pasienio ir muitinės kontrolės poste „Medininkai-1“ užpuolimo metu poste budėję policijos ir muitinės pareigūnai, o būtent: muitinės inspektoriai Tomas Šernas, Ričardas Rabavičius, Antanas Musteikis, Kelių policininkas Juozas Janonis ir rinktinės „Aras“ policininkas Mindaugas Balavakas ne tik nemiegojo, o pastarųjų ketvertas visomis išgalėmis priešinosi žudikams.
Šį faktą liudija medicininės, trasologinės, balistinės ekspertizių duomenys, šautinių žaizdų skaičius ir jų išsidėstymas kūnuose, ariečio Mindaugo Balavako tarnybinio automato šautos tūtelės, kraujo pėdsakai už vagonėlio ribų bei užpuolikų palikta kruvina kariško pavyzdžio neperšaunama liemenė, o taip pat prokuratūros dokumentai ir atsakingas pareigas anuo metu ėjusių liudytojų parodymai apie sužeistojo užpuoliko paieškas ir jo pristatymo su šautine žaizda vietą.
Taigi oficialioji propagandinė kaltinimo versija demonstratyviai paniekino nepabūgusiųjų pasipriešinti pareigūnų atminimą.
Pagrindinės 1991 07 31 d. 4.00 val. Medininkų pasienio ir muitinės kontrolės poste „Medininkai-1“ įvykusios tragedijos tyrimo problemos, net po ketvirčio amžiaus tebekeliančios bejėgiškumo ir nevilties suvokimą visuomenės ir pavienių žmonių tarpe, priežastis ir pagrindą sudaro:
1) visiškas nusikaltimo neištyrimas;
2) absoliutus įrodomąją reikšmę bylai ir teismo nuosprendžiui turinčių duomenų apie šio nusikaltimo:
– realius sumanytojus, organizatorius, vykdytojus ir talkininkus nebuvimas;
– tikrąsias nusikaltimo aplinkybes, eigą ir mechanizmą;
– realias priežastis, motyvus ir tikslą nebuvimas.
Bjauriausia, kad tai iš esmės savo turiniu yra ne teisine, o politine – institucine problema, galimai kylančia dėl kaprizo dirbtinam taškui byloje padėti ir trumparegiškumo.
Daugiau negu keista ir neišsakomai liūdna matyti, kaip vardan kažkieno ambicijų, visomis išgalėmis įteisinant propagandinę „Medininkų posto“ tragedijos versiją, nepasigėdinta bei ryžtasi niekuo ir niekaip neargumentuojant atmesti pamatinius Teisės ir Teisingumo principus bei visuotinius gamtos mokslų, fizikos, chemijos, medicinos, ir kriminalistikos dėsnius, tarsi jie net neegzistuotų mūsų gyvenime.
Ar nėra baisu tai, kad šioje, neabejotinai visuotinį rezonansą ir istorinę reikšmę mūsų Valstybės egzistencijai turinčioje byloje, neištyrus nusikaltimo ir net neišnagrinėjus byloje sukauptų duomenų, pasmerktas aukščiausiajai bausmei, t.y. kalėjimui iki gyvos galvos, niekuo dėtas žmogus?
Ar nėra klaiku tai, kad Lietuvoje, naudojantis institucinio „buldozerio“ galios principu, neturint nė menkiausio kaltės įrodymo, suėjus visiems senaties terminams, paniekinamai paminus net tarptautinės teisės principus, nekaltas žmogus apkaltintas nusikaltimu žmoniškumui?
Net iki šiol nesiseka rasti normos, suteikiančios pagrindą ir teisę apkaltinti nusikaltimu bet kurį asmenį teismo procese niekada neregėtos ir nenagrinėtos Lietuvos Konstitucinio teismo pirmininko asmeninės disertacijos daktaro laipsniui samprotavimų. O ar galėtų jie Lietuvoje, Europoje ir Pasaulyje turėti bent minimaliai menkiausią įrodomąją reikšmę, galią ir būti pagrindu kaltinimui pagrįsti?
Kažin, ar mąstančioji visuomenė turi teisę susitaikstyti ir tenkintis tuo, kad žmogus be įrodymų nuteistas už 1991 m. liepos 31 d. nežinia kieno įvykdytą nusikaltimą, remiantis tik 2011 m. pavasaryje priimtą Baudžiamojo kodekso normą, ne tik nesant jį perdavusios valstybės- kaimyninės Latvijos leidimo, bet ir esant jos kategoriškam draudimui?
Ar kas galėtų ryžtis sutikti, kad kažkas galėtų būti apkaltintas ir netgi nuteistas nežinia kokiu pagrindu ir kokiomis aplinkybėmis byloje atsiradusios elementariausių teisės aktų reikalavimų ir netgi faktų neatitinkančios, niekur neregistruotos ir nevizuotos baudžiamojoje byloje apskritai negalinčios būti „operatyvinės“ pažymos, o juolab niekada neapklaustų „liudytojų“ parodymų visiškai apie kitus asmenis pagrindu?
Apkaltintas ir nuteistas ne valstybės vadovas, ne ministras, ne generolas ir net ne pulkininkas, o paprastas eilinis.
Apkaltintas ir nuteistas dėl nusikaltimo žmoniškumui vien dėl to, kad 1991 metais kaži koks smarkiai neblaivus sovietinis kariškis sugebėjo pasiklysti Vilniaus „Kalvarijų“ turgavietėje ir, nerasdamas išėjimo, tarnybiniu tabeliniu pistoletu iššovė į orą, kitas – Klaipėdoje susivaidijęs su žmona paleido į darbą kumščius, trečias – Kaune nesuvaldęs karinio sunkvežimio sukėlė įskaitinį autoįvykį, o ekspremjero G. Vagnoriaus vadovautai vyriausybei teko raštu priminti Kremliui apie 475 vienetų „Kalašnikov“ automatų trūkumą ir pareikalauti kuo greičiau juos pristatyti Lietuvai.
Kaip tas galėjo nutikti demokratija, teise ir teisingumu bei pagarba Žmogui nuo žilos senovės laikų garsėjusioje nūdienos Lietuvoje?
Ar tai nebūtų konstitucine valstybės institucijų ir jų tarnautojų valdymo bei personalinės ir institucinės atsakomybių už itin aukšto lygmens profesionalumo, kvalifikacijos, kompetencijos bei moralės reikalaujančių sprendimų kokybę nebuvimo pasekme?
Gal būt kiekvienam vertėtų paklausti savęs: ar vardan šitokio teisingumo 1991 metais buvo sudėta auka gyvybių kaina?
Ar galima būtų neabejoti, jog kai kuriems asmenims prireiks noro, nemenkų valios pastangų, ryžto ir drąsos suvokti vienintelį įmanomą teisingą atsakymą į visus šiuos klausimus?
Nepaisant viso to, Lietuvos valstybės vadovų, garbingų politikų ir kitų, Lietuvai neabejotinai nusipelniusių žmonių pranešimai bei pasisakymai Medininkų posto memoriale 25-jų tragedijos metinių minėjime stiprina Viltį ir sustiprina jėgą Tikėjimui, kad 1991 m. liepos 31 d. Medininkų pasienio ir muitinės poste įvykusios tragedijos puslapis neliks vien juoda skyle, pareikalavusia dar vieno – nekalto žmogaus likimo aukos.
Prisiminkime, įsiklausykime ir suvokime, ką 2016 m. liepos 31 d. Medininkų posto memoriale 25-ųjų tragedijos metinių minėjime atvirai pasakė buvęs Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) Pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis: „Aš manau, kad tai – pajuoka iš teisingumo“, pirmasis Lietuvos policijos generalinis komisaras Petras Liubertas: „O Medininkų byloje aiškumo iki šiol nėra…“, gerb. Tomas Šernas: „Aš netikiu prokuratūra…“ ir susimąstykime: nusikaltimas neištirtas, byla sujaukta, įrodymai pradanginti, nusikaltimo aplinkybės nenustatytos, bet juk žmogus jau nuteistas aukščiausiąja bausme.
Kaip tai išvis galėjo nutikti? Ar vardan šitokio „teisingumo“ savo gyvybes 1991 07 31 d. Medininkų pasienio ir muitinės poste paaukojo Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos pareigūnai?
Jeigu mūsų Valstybės vardu net ir dabar oficialiai kalbantys asmenys manosi, esą Medininkų tragedijos aplinkybės tikrai yra ištirtos ir pagrįstos įrodymais, tuomet kodėl gi iki šiol, imant nuo 2007 m. lapkričio 23 dienos, nuolatos ir užsispyrusiai vengiama konkrečiai atsakyti į nežinia už ką ir vardan ko nuteistojo nuolatinius bei nevienkartinius žiniasklaidos atstovų klausimus, tuo būdu paviešinant Lietuvos visuomenei propagandinę versiją „pagrindžiančius“ ir „patvirtinančius“ įrodymus?
Ar nėra graudu, kad net ir pačioms Teisingumo sistemos institucijoms šitokie – mistiškai paslaptingi „įrodymai“ nėra iki šiol žinomi?
Tikrai nėra lengva liudyti Tiesą“, – parašė savo feisbuko paskyroje advokatas Arūnas Marcinkevičius.