Berlyno instituto „Civilizacijų dialogas“ ekspertas Tomas Fasbenderis: Didžiausia grėsmė Europai – Afrika

Autorius: Sarmatas.lt Šaltinis: http://www.sarmatas.lt/07/berl... 2018-07-25 11:50:38, skaitė 1487, komentavo 4

Berlyno instituto „Civilizacijų dialogas“ ekspertas, rašytojas ir žurnalistas dr. Tomas Fasbenderis. Dainiaus Labučio nuotr

Ričardas ČEKUTIS

Vakariečiai dažniausiai įsivaizduoja, jog didžiausią grėsmę Europai kelia Donaldo Trampo Amerika, Vladimiro Putino Rusija ar ekonomiškai stiprėjanti Kinija. Tačiau šios grėsmės yra niekas, palyginus su Afrikos keliamu pavojumi. Apie visa tai išskirtiniame interviu „Vakaro žinioms“ kalbėjo Berlyno instituto „Civilizacijų dialogas“ ekspertas, rašytojas ir žurnalistas dr. Tomas Fasbenderis (Thomas Fasbender).

– Jūs daug metų gyvenote Rusijoje, todėl įvairiuose interviu vakariečiai jums dažnai užduoda vieną ir tą patį klausimą: ar Rusija yra Europos dalis? Aš norėčiau šį klausimą išplėsti: kas apskritai yra šiuolaikinė Europa? Kokios vertybės, kokie kultūriniai saitai yra bendri visoms Europos tautoms?

– Taip, tą klausimą apie Rusiją girdžiu dažnokai… Atsakyčiau taip: Rusija nėra Europa dabartiniame pačios Europos suvokimo kontekste. Žinoma, geografiškai ir kultūriškai Rusija yra Europos dalis, apie tai liudija ir jų slaviškosios šaknys, ilgametė istorija. Bet juk šiandien pati Europa traukiasi vis toliau nuo tradicinių europietiškų savo ištakų, pamiršdama savo šaknis, kultūrinį ir dvasinį palikimą, savo tradicijas… Vadinamosios šiuolaikinės europietiškos vertybės yra priešingos mano išpažįstamoms, nuo vaikystės įprastoms vertybėms. Kai dar buvau vaikas, europietiškos vertybės buvo Dievas, Šeima ir Tėvynė. Tomis vertybėmis gyveno visa pokarinė Vakarų Europa, būtent šios vertybės leido Europai sustiprėti ir tapti galinga bei turtinga erdve. Bet kai tai pasakau šiuolaikiniams tautiečiams, jie į mane žiūri išpūtę akis: kaip tai gali būti? O kokios yra tos šiuolaikinės vertybės? Tolerancija absoliučiai viskam, liūdnai pagarsėjęs politkorektiškumas, totalinis liberalizmas, absoliutus individualizmas ir kolektyvinių vertybių atsisakymas, iškreiptai suvokiama moralė… Visa tai mus, europiečius, klampina į neišbrendamą prieštaravimų pelkę, neveiksnumą ir abejingumą netgi realių grėsmių akivaizdoje. Vakarai praradę savo veržlumą, polėkį ir netgi darbingumą. Tą patį galima pasakyti ir apie Vokietijos, Prancūzijos ar ES politiką, kurią galima apibūdinti kaip visišką savo galimybių neutralizaciją ir netgi nuosavų interesų ignoravimą, nekalbant jau apie kažkokias ateities strategijas. Mūsų politinis elitas mėgsta pašnekėti apie Europos žemyno vienybę, bet niekas nekalba apie tokios vienybės tikslus, ilgalaikę perspektyvą. Kas bus su Europa, pavyzdžiui, po 50 metų? Juk dabar akivaizdu, kad Jungtinės Europos Valstijos tėra tuščia propaganda, blefas…

– Vis dėlto kartais ir tokioje Europoje pripažįstama, kad egzistuoja nauji iššūkiai, ypač masinė nekontroliuojama migracija. Kas ir kaip su šiuo iššūkiu šiandien gali susidoroti? Nuolat girtas Junkeris? Apie Jungtines Europos Valstijas kliedintis Makronas? Ar migrantus pasikvietusi Merkel?

– Šis iššūkis jau dabar griauna europietiškos visuomenės konstrukciją ir gresia milžiniškais pokyčiais. Multikultūralizmas ir visa vadinama įvairovė, pradedant šimtais religijų, Europą užplūdusių etninių grupuočių ir baigiant pačiais keisčiausiais seksualiniais dariniais, yra pati tikriausia Europos pakasynų pradžia. Tiesą sakant, nemaža dalis mano tautiečių su tuo nesutinka. Todėl kaip reakcija į vokiškojo bei europietiškojo politikos elito krečiamas nesąmones stiprėja ultra-dešiniosios jėgos. Šios jėgos vienija daugiausia tuos, kurie nepatenka į vadinamąjį elitą – šie žmonės nerašo straipsnių žiniasklaidoje, nešmėkščioja TV ekranuose, jie neturi įtakos nacionalinėje ar federalinėje politikoje. Bet šiai dienai Vakarų Europoje 20-25 procentai žmonių akivaizdžiai prieštarauja oficialiai „elito“ politikai ir sudaro rimtą nepasitenkinimo židinį. O visi tie jūsų paminėti žmonės negali susidoroti nei su tokiais iššūkiais, kaip migracija, nei su kur kas smulkesniais. Jiems nieko seniai jau nereikia…

– Vis dėlto kaip jūs paaiškintumėte Angelos Merkel kvietimą visiems svieto perėjūnams atvykti į Europą?

– A.Merkel savyje bando suderinti du nesuderinamus dalykus: krikščioniškąjį humanizmą ir nacionalinius interesus. Ji tai motyvavo noru padėti kenčiantiems pabėgėliams, tačiau vietoj jų į Europą pradėjo plūsti milijonai ekonominių migrantų. Kitaip sakant, geri norai nesuderinami su žiauria realybe. Nes realybė mums diktuoja apribojimus, kurių moralė nenori pripažinti. Kai nori savyje suderinti šiuos iš principo nesuderinamus dalykus, turime apgailėtiną rezultatą: mes juos pasikvietėme tarsi gerų žmogiškų norų vedini, tačiau dabar reikalaujame iš kaimynų, kad jie mūsų „svečius“ priglaustų bent nakčiai… Blogiausia, kad išeities iš šios situacijos niekas Vakaruose nežino. Bet yra ir kita A.Merkel problema: greta savo deklaruojamo humanizmo ji dar yra ir stipri Europos Sąjungos ideologė. Ji turi tik vieną Vokietijos užsienio politikos tikslą: kurti vieningą Europą. Ji išaugo Rytų Vokietijoje, tarnavo ten ideologine sekretore VDR komjaunimo organizacijoje. Ten nepatekdavo šiaip žmonės iš gatvės – jie turėjo būti gana ideologiškai lojalūs komunistinei valdžiai. Pas jus juk lygiai tas pats: jūsų labiausiai provakarietiški politikai išaugo sovietinėje komunistinėje ideologinėje sistemoje. Ir štai visi tokie politikai šiandien yra didžiausi Vakarų ir Europos vienybės šalininkai, nors, kaip minėjau, niekas nežino, ką su ta vienybe reikia daryti toliau… Vienybė suvokiama iškreiptai: tiesiog pasidalinti migrantus. Ir ponia A.Merkel pakliuvo į savo pačios paspęstus spąstus: tuo metu, kai ji pripažįsta, jog Vokietija turi ginti savo sienas, kaip reikalauja jos koalicijos partneris užsienio reikalų ministras ir dėl to netgi kilo vyriausybės krizė (tiesa, vėliau buvo rastas tam tikras kompromisas), tuo pat metu ji privalės atsisakyti „vieningos Europos“ idėjos, nes sienų gynimas tam tiesiog prieštarauja.

– Tai kurios idėjos ji turės atsisakyti? Multikultūrinės vieningos Europos ar nacionalinių Vokietijos interesų? Nes juk toks dualizmas gresia tiesiog asmenybės susidvejinimu, moksliškai vadinamu šizofrenija…

– Visiškai teisingai, jos pasirinkimas yra gana skurdus. Jeigu kalbame apie Europos vienybę, tai pirmiausia reikia apginti visos Europos sienas. Tai reiškia, į Europą negali patekti tos minios migrantų, kurios dabar per Vidurželio jūrą plaukia kasdien. Bet tuo pačiu metu kyla audringa diskusija Vokietijos visuomenėje – esą bet kuri gynybos forma, o ypač karinė forma, automatiškai prieštarauja A.Merkel deklaruojamiems humanizmo principams. Jeigu Viduržemio jūroje kursuojantys kariniai laivai visus migrantus gabens atgal į Afriką, o jų likimas ten bus neaiškus, tai visiškai prieštaraus mūsų moraliniams įsipareigojimams. Šiuo lygmeniu ir vyksta diskusija, bet niekas nesupranta, kad taip tik tuščiai švaistomas laikas. Didžiausia Europos grėsmė šiandien yra ne D.Trampo Amerika, ne Kinija, ne V.Putino Rusija, o faktas, kad iki 2050 metų Afrikoje atsiras daugiau nei 1 milijardas papildomų žmonių. Todėl visiems tiems „humanistams“ norisi rėkte rėkti: atmerkite akis ir pasvarstykite, kur visas šis milijardas nukeliaus? Tai čia neskaitant Azijos, be to, pridėkime geometrinę gimstamumo progresiją… Palyginimui: šiandien Europoje vos išsitenka 550 milijonų… Tokius skaičius pateikia visi pasaulio demografai, tai yra tikslusis mokslas, o su mokslu nepasiginčysi. Niekas ir nesiginčija, o tiesiog tyli arba tuščiai pliurpia apie „humanizmą“, bet netrukus tikrieji europiečiai virs realiais pabėgėliais. Taigi, per artimiausius 32 metus susidursime su masiniu antplūdžiu ir tokios Europos, kurią pažįstame šiandien, paprasčiausiai neliks. Tikėtina, kad daugelis vakariečių patrauks į Rytų Europą, jau dabar dalis žmonių ieško tokios galimybės, o Vakarų Europa liks Afrikos ir Azijos okupuota teritorija, su visais čia perkeltais etniniais konfliktais, masiniu nusikalstamumu ir kitais „privalumais“. Jeigu mes nerasime bendro europietiško sprendimo – ar saugome savo sienas atskirai, ar visi kartu – mes prarasime viską. Apie aukštą „moralę“ ir mūsų „humanizmą“ tiesiog nebeliks kam šnekėti… Tam, kad šios problemos mastą bent suvoktų šiandieninis politikos elitas, pirmiausia reikia atsikratyti savo neįgalumo įvairiausių kompleksų ir šiuolaikinių vertybių propagandos ir nedelsiant pradėti kurti atitinkamas struktūras, kurios būtų pajėgios užkirsti kelią gresiančiai katastrofai.

– Pakalbėkime apie itin šiltus Vokietijos ir Rusijos santykius. Jūs rengiate bendrus geopolitinius projektus, kaip antai „Nordstream-2“, jūsų verslininkai vis garsiau kalba, kad reikia atšaukti Rusijai sankcijas, draugauti su jais ir prekiauti, jūs nepalaikote su Rusija kariaujančios Ukrainos ir netgi tyliai linkę pripažinti jiems Krymą. Iš kur tokia meilė, ypač turint galvoje, kad dar ne taip seniai su jais nuolat kariavote?

– Nepasakyčiau, kad yra kažkokia meilė. Tiesiog vokiečiai žiūri pragmatiškai. Norime mes to ar ne, bet Rusija vis tiek bus. Meilė gali būti tik tarp atskirų žmonių, o „tautų draugystė“ tėra ideologinis štampas. Politikai turi tarpusavyje bendrauti, jeigu nenorime XX a. karų pasikartojimo. Mes į Rusiją 1941 metais pasiuntėme 156 divizijas, bet mums nepavyko jos sunaikinti. Gal dabar galime pasiųsti 300 divizijų ir mums pavyks? Tik raskite tiek norinčių kariauti… Tiesiog tai yra interesų klausimas. Kokie yra bendri Europos interesai? Pirmiausia, tai siekis išvengti naujų globalių konfliktų ir karų, stabilumas tarptautiniuose santykiuose. Rusija yra didžiausia pasaulio valstybė ir su šiuo faktu reikia skaitytis bei su juo susitaikyti. Aš gerai suprantu Baltijos šalis, žinau jūsų praeitį ir man suvokiamas jūsų nepasitikėjimas Rusija. Tik kaip žmogus, 23 metus pragyvenęs Rusijoje, gerai žinau ir rusų mentalitetą, jų troškimus bei siekius. Galiu atsakingai tvirtinti, kad Rusija jau seniai susitaikė su Baltijos šalių praradimu – tiek eiliniai žmonės, tiek jų elitas. Jie, kaip ir visas pasaulis, pripažįsta, kad Baltijos šalys bei Suomija yra Vakarų europietiškos civilizacijos neatskiriama dalis. Visai kas kita jiems yra Ukraina, Baltarusija ar Moldavija, Kaukazo šalys. Jie įsitikinę, kad šios šalys turi amžiams likti Rusijos įtakoje. Primityviai kalbant, rusai visas šalis skirsto į tris grupes: „mūsiškiai“, „savi“ ir „svetimi“. Baltarusija jiems yra „mūsiškiai“, Ukraina – „savi“, o Baltijos šalys – „svetimi“. Nes čia yra visiškai kita, vakarietiška kultūra, kita civilizacija, kuri rusams yra svetima.

Trumpa dosjė

Tomas Fasbenderis gimė 1957 metais, gyvena Hamburge. Jis – filosofijos mokslų kandidatas, žurnalistas, verslininkas. Nuo 1992 iki 2015 metų gyveno Maskvoje, parašė ir išleido knygą „Laisvė vietoj demokratijos. Rusijos kelias ir Vakarų iliuzijos“ (2014 m., vokiečių kalba). Šiuo metu jis – Berlyno instituto „Civilizacijų dialogas“ patarėjas.

Tėvynėje laikomas autoritetingu Rusijos ekspertu. Pats save jis vadina „vokiečiu, kuris tapo savu“.

„Jau daug metų kiekvienam, pirmąkart vykstančiam į Rusiją, duodu patarimą, kuriame yra ne tik ironijos, bet ir tiesos dalis. Prieš kelionę, o dar geriau – prieš kokį mėnesį iki jos, neskaityti Vokietijoje jokių straipsnių apie Rusiją, – tegul smegenys apsivalo“, – rašo T.Fasbenderis knygoje.

šaltinis: respublika.lt