Žemaičių kalba, ar tarmė? Žemaičių rašyba nesuprantama pačių žemaičių?

Autorius: NiekaRimta.ga Šaltinis: http://niekarimta.ga/zemaiciu-... 2018-07-30 11:07:10, skaitė 644, komentavo 4

Dabar girdžiu, kad  bandoma mokslininkų įrodinėti, kad  žemaičių   kalba  nelabai yra tarmė, o kalba. Nelabai dabar suprantu tokio jų  sprendimo, nes  palyginus kokia  žemaičių kalba buvo dar prieš šimtą metų, ji nebėra panaši į aną.  Yra  stipriai suliteratūrėjusi.

Mano mama yra iš  Skuodo rajono, tėvas iš Šilalės.  Dar pamenu vaikas būdamas, kaip močiutės baliuje  kalbėdavosi ir sunkiai susikalbėdavo.

Skuodiškiai  sako – vėns. Šilališkiai sakydavo – vyns. Jei kam  neaišku, tai čia  eina kalba apie vienetą, vieną. Plungiškiai, dalis telšiškių, mažeikiškių, kretingiškių – vėins.

Močiutės dažnai perklausdavo viena kitos, – ką tas, ar kitas žodis, sakinys reiškia. Bandė  rasti literatūrinių žodžių atitikmenų. Sunkiai sekdavosi joms kalbėtis, nes  per daug užtrukdavo dviem „užsienietėm“ susišnekėti.  Bandant kalbėtis subtilesnėmis temomis,  beveik nesuprasdavo apie ką  eina kalba. Man Plungėje gyvenant, skuodiškių tarmę buvo lengviau suprasti, nes ji  artimesnė Plungės tarmei. Atleiskite, bet  dar prieš  trisdešimtį su viršum  metų buvo kalbama, kad tai tėra protarmės, bet dabar pamąsčius – atskiros žemaitiškos tarmės.  Na, tai mano nuomonė.  Nereiškia, kad esu  teisus, čia tik man taip atrodo dabar. Bet iš kitos pusės – šilališkiai vadino tvartą staldu. Stalds. Skuodiškiai – kūtė. Skuodiškiai  – žekės, o šilališkiai ir plungiškiai pončekas. Kam neaišku, tai reiškia kojinės.

Dabar  skaitant  žemaitišką raštą, ausys raitosi. Nu, toks kičas liejasi laisvai.  Vartojami literatūriniai žodžiai, kurie sužemaitinami.  Kirčiai ir kiti raitalai dedami ten, kur, kuriam rašančiąjam patogu. Ta prasme, kad  kiekvienos protarmės  rašantysis savaip deda. O juokingiausiai tai, kad  nesąmoningai seka   lietuviškos literatūros  išmoktais paternais. Gaunasi kažkokia visiška nesąmonė.

Klausantis  žemaitiškai kurtų dainų dabartyje – vėl gaunasi  visiškas nesusipratimas. Žvagulio – „Kuoks aš kloika bovau“. Arba – „Lai lyn lytos“. Nu, pastaroji yra kiek geriau parašyta. Bet iš esmės gaunasi visvien kažkaip neskaniai. Gal skaniai ir egzotiškai skamba  dzūkams, suvalkiečiams, bet neskaniai  klausosi žemaičiams.

Žemaičių kalba  nyksta labai staigiai. Kokią ją pamenu vaikystėje, ji jau yra visiškai kitokia. Pamenu, kai mane palikdavo mažą mama pas kaimo bobutę, kai ji autobusu vykdavo į miestą  pas gydytojų, ar   apsipirkti, tai tos devyniasdešimtmetės  bobutės klausydavausi pasakų. Ai kokių ji tik nepapasakodavo. Dabar nebepamenu nė vienos, bet pasakorka buvo tokia, kad lyg  kokį  „Avatarą“ žiūrėdavau – taip raiškiai pasakodavo, kad matydavau visus vaizdus smulkiai, net užuosdavau  kvapus. O kaip kiekvieno veikėjo charakterius ir išvaizdą appasakodavo, kad atrodytu, kad matai foto nuotrauką. Daug žodžių nesuprasdavau – perklausdavau, ką tas, ar anas žodis reiškia. Paaiškindavo kantriai.  Ji man atrodė, kad yra  atėjusi iš senų senobės – na, lyg tai iš kokių ankstyvų viduramžių. Pas ją  laikas  neprailgdavo, nes pasakas sekdavo be paliovos, net į lauką nesinorėdavo. Jai pabosdavo, grūsdavo į lauką, bet apsisukus vėl pasakos naujos  norėdavau.

Grįžtant prie temos, manau, kad tada  buvo žemaičių atskira kalba. Per vėlai susizgribta.  Dabar  žemaičių kalbos jau nebėra, liko tik tarmė, kuri pamažėl nyksta.