Instrukcija suaugusiems vaikams
Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/instruk... 2018-08-02 10:27:40, skaitė 451, komentavo 1
Šis tekstas skirtas tėvams, kurie turi vyresnių nei 18 metų amžiaus vaikų, kurių vaikai jau pradėjo gyventi atskirai ar jau sukūrė savo šeimą. Tačiau vis tiek neįmanoma atsikratyti nerimo ir troškimo būti greta vaiko ir šluostyti jam nosį. Kas gi vyksta su suaugusiais vaikais iš tikrųjų? Ir ką daryti tėvams?
Taigi: sveiki, gerbiami tėvai, kurių vaikai jau suaugo. Tėvais būti jums jau įprasta, tačiau… Jau nebeaktualu. Visai kas kita – būti suaugusio vaiko tėvais. Visą gyvenimą globoji, myli, kiekvieną dulkelę nuo jo nupūti ir staiga: „Išeik ir uždaryk duris iš anos pusės“. O paskui išvis persikelia į atskirą butą. Kitame mieste… Ir kol dar nesusiruošėte lėkti pas kūdikį, dalinti jam gėrio ir meilės, pasiskaitykite šią instrukciją.
Pirma. Vaikams nereikalinga jūsų patirtis
Štai taip – nereikalinga ir taškas. Tai, kas buvo jums aktualu jūsų laikais – tai jau istorija. Visos tos pasakos apie aukštąjį išsilavinimą, gerus pažymius ir stabilų darbą gali ne tik padėti, bet ir pakenkti. Taip, nesiginčiju, tai gali būti naudinga, tačiau neverta savo įsitikinimų paversti vieninteliu įmanomu keliu, kuris būtinai nuves į laimę. Internete perskaičiau begalę straipsnių, kuriuos parašė suaugę sėkmingi žmonės. Kažkas panašaus į „Jau seniai dirbu nuotolinį darbą iš namų, nupirkau sau ir žmonai po automobilį, vaikas vaikšto su aifonu, o močiutė vis nerimsta, vis tarkuoja smegenis, kodėl aš NIEKO NEDIRBU“.
Arba dar: „Dirbu po tris valandas per dieną internete – iliustruoju vaikišką žurnalą. Stalčiuje guli diplomas, iškilmingai skelbiantis, kad esu inžinierė technologė. Svarbiausia, kad mamai ramu – dukrelė turi diplomą“.
Ir taip toliau.
Aš netgi pažįstu porą žmonių, kurie tvirtai įsitikinę, jog gyvenime yra tik du keliai (juos mama tuo įtikino): arba universitetas, arba gimtasis kaimas.
Ir ko jūs siekiate, gerbiami tėvai? Kas jums svarbiau – ar kad būtumėte teisūs, ar kad vaikai būtų laimingi? Jeigu tiksliai nežinote (o jūs ir negalite žinoti, kadangi nesate dievai) kur pasieks sėkmę jūsų kūdikis – nepakirpkite jam sparnų.
Antra. Jūs nežinote, kokią patirtį jau sukaupė vaikas
Nežinote to nuo to laiko, kai nustojote kontroliuoti kiekvieną jo žingsnį. Darželis, mokykla, jau nekalbant apie vyresnį amžių – galite daugmaž numanyti, bet niekada tiksliai nesuprasite ir nesužinosite, kaip smarkiai realybė skiriasi nuo to, ką įsivaizduojate.
Jūs vyresni, labiau patyrę, tačiau vaikas susirenka sau reikalingą informaciją tokiu greičiu, apie kurį jūs net nesapnavote. Kelis kartus pagalvokite, prieš suabejodami savo vaiko kompetencija kokioje nors sferoje. Jeigu jis kažko imasi, reiškia, žino, ką daro. Arba sužinos paskui.
Labai daug tėvų ir mamų vis dar tebeaiškina savo dvidešimtmečiams „kūdikiams“: „Kai tu gali apie tai šnekėti, tu gi nieko apie tai neišmanai!“
Manipuliacija „Iš kur tu čia toks protingas atsiradai?“ veikia tik iki tam tikro mažiaus. Kai vaikas suaugo, būkite pasiruošę sulaukti atkirčio. O ką, sakysite, neturi teisės? Netgi jeigu jūs juokais, tačiau sistemingai klausinėjote vaiko, ar jis tiksliai žino, ką daro – tai labai skaudu. Ar girdėjote apie nepilnavertiškumo kompleksą? O gal ir jumis be paliovos abejojo jūsų tėvai?
Beje, informacija pamąstymui. Sulaukęs maždaug 7-erių metų vaikas išgyvena periodą, kuris vadinamas „kompetencijos amžiumi“. Tuo metu jūs arba didžiavotės tuo, kad vaikas puikiai susigaudo kokioje nors srityje, arba šaipėtės iš jo ir nuolat primindavote, kad ateityje jam dar daug ką teks sužinoti. Tai štai. Po šito laikotarpio mažasis žmogutis arba patiki savimi, arba pradeda abejoti. Kad ir ką jūs būtumėte tuomet darę, suaugęs, savimi abejojantis žmogus labiau savimi pasitikėti nepradės, jeigu juo ir toliau vis dar abejoja tėvai.
Trečia. Tikėjimas vaiku
Tai ir ankstesnio punkto tęsinys, ir sekančio pradžia. Jeigu jums atrodo, kad vaikas daro siaubingą, klaikią, katastrofišką kvailystę – jums taip tik atrodo. Jūs galite išsakyti savo būgštavimus, bet jeigu vaikas juos ignoruoja, nereikia kištis į svetimą gyvenimą ir žaisti dešimties metų mergaitės mamą. Tiesiog leiskite padaryti klaidą. Ir dar ne faktas, kad ji galiausiai nepavirs sėkme.
Jeigu jums dabar atrodo, kad tėvai buvo teisūs, jūs suprantate tai dėl to, kad a) pabandėte ir įsitikinote tuo savo kailiu ir b) taip ir nepabandėte, dėl to nežinote, kaip viskas būtų buvę iš tikrųjų. Bet kuriuo atveju, jeigu jau suaugusio vaiko gyvenime nutinka kažkas baisaus – „nesėkminga“ santuoka, „nesavalaikis“ nėštumas, „beprotiškai“ atsainus požiūris į mokslus universitete – atsikabinkite nuo vaiko ir užsiimkite savais reikalais. Kitaip pridarysite bėdos ir vaikui ir sau.
Iš savo patirties: jeigu kiekvieną kartą būčiau klausiusi mamos – neištekėčiau (laimingai), nepagimdyčiau mažylio, nebūčiau suradusi savęs savo veiklos srityje. Mama, tiesą sakant, jau pati seniai užmiršo, ką kitados patarinėjo. Užtat prisimenu aš. Ir atleidžiu jai už tai.
Dar daugiau – jūs patys užauginote savo vaiką. Ir dabar jis suaugo. Štai toks, koks yra, koks gavosi, kokiu jį užauginote, plius dar begalė įvairiausių faktorių. Ir tokį jį reikia priimti ir pripažinti.
Šeimų psichoterapeutas Karlas Vitakeris rašė: „Visiems tėvams naudinga išmokti būti suaugusiais, bendraujant su savo suaugusiu vaiku, nebegrįžtant prie senų žaidimų „tėvai-vaikai“. Iš pradžių tai labai skausmingas, o paskui – malonus augimo ir tobulėjimo jausmas“.
O dabar savais žodžiais. Labai dažnai girdžiu frazę: „Man mano vaikai visada išliks mažyliais“. Tai pati klaikiausia frazė pasaulyje, jeigu jūs išties nuoširdžiai tikite tuo, ką sakote. Jau vėlu rėžti pamokslus, vėlu mokyti gyvenimo išminties ir kad nereikėtų pergyventi, belieka tik viena – atsikratyti atsakomybės ir didžiuotis tuo, ką turime.
Psichologų kabinetuose sėdi begalė „mažų berniukų ir mergaičių“, kuriems jau gerokai virš trisdešimt, ir pasakojo supratingiems specialistams, kad mama niekada nepraleidžia progos priminti: „koks tu vis dar neišmanėlis kvailiukas“ arba „tu protingas žmogus, bet visiškai neturi gyvenimiškos patirties“. Ir suaugę vaikai supranta – taip, toli man dar iki mamos…
Kuriems galams? Kokiu tikslu tėvai tai sako? Gerbiami tėvai, jeigu jūs žinote, kad esate išmintingesni, tai nejaugi to nepakanka? Kuriems galams be paliovos apie tai kalbėti?
Tikėkite savo vaiku. Net jeigu atrodo, kad jis meluoja. Periodas, kai reikėjo „demaskuoti“, pasibaigė paauglystės amžiuje. Jeigu jums meluoja, reiškia, tam yra kažkokia priežastis. Ir viskas. Suaugę žmonės turi teisę turėti paslapčių. Taip, taip – netgi nuo tėvų.
O dar man dažnai tenka susidurti su tėvais, kurie visur kiša savo nosį
„Ką reiškia – tai ne mano reikalas, jeigu jis išeina į 20 laipsnių šaltį be kepurės?! Na ir kas, kad jam jau 16? Jis išėjo į šaltį be kepurės!!!“ Ir dar pusė bėdos, jei tėvai gyvena kartu su vaikiais. Visai kitas reikalas, kai tėvai pradeda tokius žaidimus ten, kur pasirodo tik kartas nuo karto. Nejaugi apibarus suaugusį sūnų dėl netvarkos JO NUOSAVAME bute mama iš tikrųjų galvoja, kad daro gerą darbą?
Suaugusiam vaikui nereikalingos pastabos, nereikalingi moralai, jiems net patarimai nereikalingi. Jeigu vaikas pakvietė jus į svečius, tai signalas, kurį jis jums siunčia, varijuoja nuo „Aš jau užaugau, žiūrėk, kaip galiu ir atsikabink pagaliau!“ iki „Žiūrėk, kaip gyvenu, gali manimi didžiuotis ir ačiū, kad manimi tikėjai, apsilankyk dažniau!“ Paradoksalu, bet vienam iš tėvų kartais siunčiamas vienas signalas, kitam – kitas, priešingas.
Kokio signalo susilauksite, galite prognozuoti, panagrinėję, ką kalbate, atvykę į svečius pas vaiką. Jeigu tai pagyrimas, nuoširdus džiaugsmas ir pasididžiavimas – galite būti ramūs, šitas instrukcijos punktas skirtas ne jums.
Bet jeigu jums baisiai knieti kažką pataisyti, išrėžti pamokslą, perstumdyti baldus, tai turėkite galvoje – kalba eina ne apie vaiką, kuris niekaip negali užaugti, o apie jūsų nuomonę apie jį. Juk vaikas kažkaip sugeba gyventi, kažkaip tvarkosi, gyvena, o jūs niekaip nesugebate suvokti elementaraus fakto, kad galima gyventi kitaip, negu jums norisi.
Jeigu jums atrodo, kad pastoviai gelbėjate savo jau suaugusį vaiką – jums neatrodo
Jeigu jums atrodo, kad jis vis dar nesuaugo – jums neatrodo. Jums taip atrodys lygiai tiek laiko, kiek jį gelbėsite. Vaikystėje mokėte jį plaukti – išmetėte iš valties į ežerą. Mokėte važinėtis dviračiu – neįspėję patraukėte rankas ir nustojote laikyti. Galbūt tai buvo ne taip humaniška, kaip vaikui norėtųsi, tačiau tai pats geriausias būdas greitai suaugti – kai tave nustoja gelbėti.
Jeigu jūs nesikištumėte, gyvenimas greitai išmokytų vaiką išgyventi savarankiškai. Išmokytų protingai tvarkyti biudžetą ir netgi susikurti šeimą! Esu garantuota, kad jeigu vaikystėje pakako palaikymo, tai dabar vaikas tikrai nenusiris į socialinį dugną, jeigu jūs patrauksite rankas.
Beje, jeigu jis pasirinks socialinį dugną – tai irgi ne jūsų reikalas. Tėvams tokius atveju siunčiamas aiškus signalas: „Šitie žmonės mane priima tokiu, koks esu, o jūs – ne!“ Klaidas taisyti reikėjo anksčiau, o dabar laikas gyventi savo gyvenimą. Tėvai, kurie turi savo gyvenimą ir kurie moka juo mėgautis – pati geriausia dovana suaugusiam vaikui.
Laikotarpis, kai „vaikui suskaudo pirštuką, o mamai – širdį“ – jau pasibaigė. Vaikai dabar patys atsakingi už savas nesėkmes. Pergyventi, užjausti, palaikyti, apkabinti – taip, būtina, o štai demonstratyvūs širdies priepuoliai ir riksmai „Tu mano paskutinė gyvenimo prasmė!“ – pats geriausias būdas padidinti distanciją tarp jūsų ir vaiko. Aukščiau aprašytas gelbėjimas – pats geriausias būdas sumažinti distanciją iki tokio atstumo, kad vaikas bus pasmaugtas ir uždusintas rūpestingame glėbyje.
Pats geriausias būdas būti suaugusio vaiko tėvais – pripažinti vaiką tokiu, koks jis yra ir likti neutraliems.