VIS DAR NORINTIEMS SAVE PAGONIMIS PRAVARDŽIUOTI

Autorius: Liudmila Petkevičiūtė Šaltinis: https://www.facebook.com/profi... 2020-01-12 19:25:00, skaitė 277, komentavo 9

VIS DAR NORINTIEMS SAVE PAGONIMIS PRAVARDŽIUOTI

Daug kas klausia: jei negražu save vadinti pagonimis, tai kaip tuomet vadintis tiems, kas linksta prie senosios protėvių pasaulėžiūros?

ATASAKAU:

Mano tėvas, močiutė, prosenė ir kiti mūsų šeimoj vadindavo save DIEVOTAIS, kaip kad latviai - DIEVTURIAIS...

Sakydavo - sulig bažnyčiomis apleido Dievas mūsų kraštą, kuris ligi tol buvo DIEVOTAS: žmonės gyveno Dievuje, su juo ir jame. Tvirtai žinojo jį esant, jautė savimi ir per save, per savo AŠ, per savo būtį, o ne TIKĖJO jį esant - kaip kad TIKI aklas: pats nemato, vien pasikliauna tuo, kas jam sakoma...

Reginčiam nereikia tikėti, šviečia saulė ar ne - jis pats tai žino. Taip ir su DIEVOTU žmogumi: tam, kuris gyvena su Dievu, jaučia esąs jo dalis, nereikia TIKĖTI - jis tvirtai žino savy ir savo būty Dievą esant.

Taigi vartokime tą gražų, skambų ir prasmingą žodį. Ir kitiem pasakykim. Pats laikas su tuo kunigų prilipintu keiksmažodžiu baigt! Juk lotynų "paganus" reiškia "netikęs, prastas, atsilikęs, iš nuošalės, užribio, nevešęs"...

Kuo greičiau ir vieningiau guikime jį lauk.

Beje, tai, ką sakau, yra tikra. Kaip kad tikra esu aš. Man nutiko laimė gimti šeimoje, kurioje močiutė DAR AUKOJO UGNIAI, galite įsivaizduoti?

Pridurkim dar vieną tos šventos moters sakinį:

"Buvome DIEVOTI, ne dievobaimingi".

Užaugusi supratau gilią šių žodžių prasmę: kaip galima bijoti to, kurio dalis pats esi, kuriuo ir per kurį gyvuoji? Bijo tik tie, kurie nežino Dievo, jame ir juo negyvena, jo nejaučia ir nesijaučia jo dalimi, o vien priversti juo tikėti arba ne.